Ketvirtą mėnesį Panevėžio pataisos namuose kalinti Regina D. "Sekundės" laikraščiui papasakojo savo įspūdžius apie įkalinimo įstaigas. Teisinį išsilavinimą turinti, tačiau versle daug metų besisukusi 48 metų moteris nuteista už sukčiavimą stambiu mastu.
Iki atvykdama į Panevėžio pataisos koloniją moteris tikina išgyvenusi tiek streso, kad nusprendė papasakoti ir kitiems, ką patyrė. Papasakoti tam, kad galbūt bent truputį būtų pajudinta teisinė sistema, kuri, kaip įsitikinusi Regina, dabar be skrupulų laužo žmonių gyvenimus.
Paskelbusi kovą prieš valdžios delsimą pagaliau priimti partnerystės įstatymą, kuris turėtų įteisinti neoficialią vyro ir moters partnerystę, nuteistoji šią vasarą 22 dienas badavo ir padavė į teismą Lietuvos valstybę už tai, kad joje taikomi įstatymai, kurių nėra, ir pažeidžiamos žmogaus teisės.
Dabartinė Lietuvos teisinė sistema, kaip įsitikinusi Regina D., dvigubai baudžia žmones. Laisvės atėmimas, anot nuteistosios, tai tik ledkalnio viršūnė, šalia kurios plačiai veikia povandeninės srovės. Paprastai nevertinamos, tačiau labai reikšmingos tokios bausmės pasekmės - išardytos šeimos, pašliję santykiai su vaikais, paties nuteistojo degradavimas kaip specialisto ir kaip žmogaus.
Kalinė mano, kad pats laikas pajudinti Teisingumo ministeriją tam, kad Panevėžio pataisos namuose atsirastų galimybė nuteistosioms atsisėsti prie interneto. Už paslaugą jos galėtų ir pačios susimokėti.
"Ikiteisminis tyrimas tęsėsi 6 metus. Kai manęs atvažiavo areštuoti, prie namų sodinau gėles ir nė neįtariau, kad neteksiu laisvės. Gavusi paliepimą važiuoti, spėjau pasiimti tik telefoną, dar rankinę. Maniau: kai būsiu laisva, paskambinsiu draugui, tačiau perspėti jo ir šeimos, kas atsitiko, nebesuspėjau. Neabejoju, kad panašioje situacijoje yra atsidūrę daugelis žmonių", - "Sekundei" pasakojo Regina.
Moteris teigia, kad jos kelionė iki pataisos namų buvusi vienas šokas. Pirmiausia ji tvirtina gavusi progą įsitikinti, kad Lukiškių įkalinimo įstaiga yra ta vieta, kurioje visiškai palaužiamos asmenybės, kurioje išlikti nesumurkdytam į purvą sunkiai įmanoma.
Pasak nuteistosios, ją pribloškė ten esanti netvarka, nešvara, elementariausios higienos nebuvimas. Moteris prisipažino pasijutusi tarsi įmesta į pamazgų duobę, stumdoma ir pažeminta, kai jai kelių pareigūnų akivaizdoje pareigūnė liepė vos ne visiškai išsirengti.
Negali kalinė pamiršti ir buvimo karantino kameroje, kur jai, kaip pati teigia, buvo pasiūlyta miegoti ant neaiškios spalvos patalynės. Moters prisiminimuose išliko ir pirmasis rytinis patikrinimas, per kurį sako buvusi apstumdyta prižiūrėtojos, kad nesusivokė atsistoti veidu į sieną.
Šiaulių laikino įkalinimo vieta nuteistajai pasirodė kaip "linksmoji" stotelė, kurioje gali būti apkraustytos bet kurios nuteistosios, jei nesugebės atsilaikyti ir pakovoti už save. Kalinėms ten suteikiama laisvė paimti kito daiktus ir likti už tai nenubaustoms. Tos, kurios laisvėje buvo niekas, o kalėjime pasijunta esančios asmenybės, pasak pašnekovės, ta laisve ir naudojasi.
Kalinė atvirai pasakoja, kad būdama nelaisvėje ji neišmoko nei rūkyti, nei keiktis, nei gerti "čefyro", nors laiškuose draugas, su kuriuo kartu gyveno trejus metus po to, kai mirė vyras, kartais pajuokauja - kokia iš jos kalinė, kad šito nedaro.
Moteris sako nepraradusi ir optimizmo, turėto laisvėje, nors įsivaizduoja, kaip sunku jai bus įsidarbinti ir adaptuotis ankstesnėje aplinkoje. Nuteistoji tikina nė nemananti slėpti nuo darbdavių, jei tokių bus, kad ji buvo teista, nes anksčiau ar vėliau tokie dalykai išaiškėja.
Buvimas "zonoje" Reginą, kaip ji teigia, išmokė būti atsargesnę, dažniau apgalvoti kiekvieną sakomą žodį. Su jaunesnėmis kambario kaimynėmis moteris tvirtina sutarianti neblogai, sugebėjusi išsikovoti pagarbą sau.
Pirmąkart pamačius, kad įkalinimo įstaigoje egzistuoja moteriškos poros, pašnekovę ištiko šokas, bet vėliau ji sako supratusi: moterims tai suteikia saugumo, pasitikėjimo, draugiškumo, o fizinis bendravimas tėra tik mažai įtakos tarpusavyje turinti dalis. Tokios moterys paprastai laisvėje vėl gyvena normalų gyvenimą su vyrais.
Kad galėtų pasimatyti ilgiau su savo draugu, pataisos namų administracija, anot Reginos, jai yra pasiūliusi registruoti santuoką, tačiau toks pasiūlymas moterį įžeidė. Iš draugo ji tikina nereikalaujanti jokių įsipareigojimų, tuo labiau - santuokos iš reikalo.
Pašnekovė yra parašiusi apeliaciją Aukščiausiajam Teismui ir laukia, kokį verdiktą šis priims rugsėjį. Didelių vilčių anksčiau išeiti į laisvę moteris nededa, bet išnaudoti visas įmanomas priemones neatsisako.
99 proc. pirmąkart į įkalinimo įstaigą patekusių moterų, pasak Reginos, pasižada sau niekada nebegrįžti už grotų. Tačiau žinant, kad didžioji jų dalis yra narkomanės, moterų pasiryžimas sunkiai įgyvendinamas.
