Aurelija Žutautienė
Kivirčas su žentu Zarasų rajone, Eivenių kaime, gyvenusiam Lietuvos totoriui Chalilui Utibirgenovui (64 m.) "kainavo" šešerius metus sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Vilniaus apygardos teismas pripažino, jog prieš dvidešimt metų teistas svetimtautis tyčia nužudė prieš tai jį apmušusį dukters vyrą G. Kulikauską.
Vyrai ėmė pyktis prie stalo, begurkšnodami "valstybinę". Žodis po žodžio, ir už uošvį gerokai jaunesnis, taigi ir drūtesnis žentas paleido į darbą kumščius bei kojas. Nuo stiprių smūgių totorius sakėsi net praradęs sąmonę. Kai atsigavęs, nusprendęs muštukui atsikeršyti. Nusėlinęs į virtuvę, paėmęs netrumpą peilį ir puolęs Gintarą iš pasalų... Po visko Ch. Utibirgenovas ramių ramiausiai nužingsniavo pas kolegas medžiotojus atsisveikinti - vyriškio širdis nujautė, jog ilgai neteks rankose laikyti šautuvo. Kad totorius buvo iš anksto suplanavęs žentą nugalabyti, galima spręsti kad ir iš to, jog po tragedijos subėgusiems kaimynams bei atvykusiam apylinkės įgaliotiniui A. Bakučiui, kaip sakoma, šaltai ir abejingai pareiškė: "... turėjau gerai pataikyt - esu pripratęs skerst kiaules..." G. Kulikauskas mirė dėl durtinio širdies sužalojimo ir išsivysčiusio ūmaus nukraujavimo.
Kaip vėliau pasakojo Ch. Utibirgenovo dukra Marita Kulikauskienė, tėvas, kurio namuose glaudėsi Kulikauskai, buvo labai darbštus, ūkiškas, padėjo ir jos šeimai (auga du mažamečiai vaikai), tačiau drauge ir gana aršaus būdo, priekabus. Ypač kai būdavo išgėręs. Tiesa, gerdavo nedažnai. Kad neįvyktų kokia nelaimė, išvydusi "apsinešusį" tėvą dukra visų pirma suskubdavo slėpti peilius. Šįkart nesuspėjo...
