Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Pernykštės liepos 20-ąją pas R. Dardanskį užsuko brolis Antanas su bičiuliu A. Vasiliausku. Trijulė truktelėjo degtinės. Svaigalams pasibaigus išgerti norėjosi dar, o niekur nedirbančių vyrų kišenėse graudžiai švilpavo vėjai. Tuomet ir gimė planas apiplėšti už poros kilometrų vienkiemyje gyvenančius pažįstamus sutuoktinius Domininką (79 m.) ir Kazimierą (89 m.) Gintvainius. Belaukdami, kol sutems, megztose slidininkų kepuraitėse prakirpę skyles akims, sąmokslininkai pasigamino kaukes, susirado prožektorių.
Senukų vienkiemis stūkso atokiai nuo plento Šiauliai - Telšiai, tolokai ir nuo vieškelio. Sodyboje nėra nei telefono, nei elektros, tad plėšikams nebuvo ko baimintis. Vyrai gerai pažinojo sutuoktinius Gintvainius, ne kartą buvo pas juos užsukę. Jie puikiai žinojo, kad pensininkai gyvena neturtingai ir nevalyvai, tačiau vis vien lindo tikėdamiesi ką nors vertingo atimti, kad galėtų pratęsti išgertuves.
Nekreipdami dėmesio į skalijantį šunį, atėjūnai drąsiai kumščiais beldė į duris, tačiau Domininkas su Kazimiera jau miegojo, o gal bijojo ir durų neatvėrė. Banditai, deja, buvo nusiteikę ryžtingai - išspyrę dvejas duris jie įsiveržė į vidų ir, sugriebę senukus, ėmė reikalauti pinigų. Senoliai aiškino nieko neturį, tačiau įsibrovėlių neįtikino. Jie garbingo amžiaus žmones ėmė mušti bei spardyti. Kad daužomas Domininkas nespurdėtų ir nesipriešintų, jam troboje besimėčiusia viela buvo surištos rankos. Išgamos pensininkus ne tik sudaužė lyg obuolius, bet ir sulaužė šonkaulius, o K. Gintvainienei sutrupino ir mentikaulius. Abu kankinamieji mirė didelėse kančiose dėl galvų traumų ant smegenų išsiliejus kraujui.
Besirausdami po kambarius, nusikaltėliai draskė drabužius bei skarmalus, ant grindų svaidė daiktus, kol galop krosnyje rado paslėptus 360 litų. Prieš pabėgdamas Romanas ant merdinčio K. Gintvainio užvertė spintą.
Grįžę namo žmogžudžiai pinigus pasidalino, o savo drabužius sudegino. Ne todėl, kad būtų bijoję policijos, o dėl labai proziškos priežasties - parpėdinę pamatė, jog nužudytųjų namuose visus tris aptūpė blusos.
Blusos užpuolė ir nusikaltimo vietą po kelių dienų apžiūrinčius policininkus. Iš Šiaulių miesto VPK atvykusiems ekspertams dar labiau nepasisekė - jie apsižiūrėjo esą taip apipulti blusų, kad grįžę namo nėjo į kabinetą, o lauke persirengė baltais tarnybiniais kombinezonais. Tačiau ir tokios atsargumo priemonės nepadėjo - teko kviesti Higienos centro darbuotojus, kurie insekticidais išpurškė kabinetus. Šiaulių policininkai įvedė tradiciją kasmet per Policijos dieną auksiniu bananu apdovanoti neeilinių nuotykių darbe patyrusius pareigūnus. Ekspertų kova su blusomis pernai rudenį kaip tik buvo įvertinta tokiu prizu.
Išbadėjusios piktos nužudytųjų Gintvainių blusos užpuolė ir į namą daryti reportažo užsukusius žurnalistus. Viena blusa, pasislėpusi drabužiuose, pakliuvo į šios publikacijos autoriaus namus ir kas naktį, kol galop buvo pavaišinta dichlofosu, vis kandžiojo - tik ne žurnalistą, o aiškiai skanesnę jo žmoną.
Telšių ir Šiaulių kriminalistai eilinį kartą dirbo puikiai ir netrukus sulaikė intelektu neapdovanotus žudikus. Ant visų trijų kūnų lyg netiesioginis įkaltis buvo matyti dar nesugijusios blusų įkandimo žymės.
Kol nusikaltėliai laukė teismo, šį pavasarį baisi tragedija ištiko R. Dardanskį. Romanas su sugyventine Elena Šauliene (39 m.) buvo sugyvenęs tris vaikus: trejų metukų Rolandą, penkerių Tadą ir aštuonmetę Janiną. Šeima gyveno Eigirdžiuose (Telšių r.), kukliame nuosavame name, šalia kurio telkšo gili kūdra. Dar sovietmečiu pačiame kiemo pakraštyje kūdrą iškasė pirties statytojai. Elenos vaikai mėgo pačiuožinėti ant užšalusio ledo, tačiau mažyliai nesuvokė, kad pavasariop ledas suplonėjo. Kai motina miegojo (daugelis mano, kad E. Šaulienė tuo metu svečiuose išgėrinėjo), visi trys mažyliai įlūžo ir nuskendo.
Vaikai buvo pašarvoti Eigirdžių mokykloje sniego baltumo karsteliuose, laidotuvėse dalyvavo visa mokykla ir pusė kaimo. Bažnyčioje aukojant šventas Mišias, Tardymo izoliatoriaus pareigūnai atvežė Romaną ir Antaną Dardanskius. Nuskendusiųjų tėvas buvo pasodintas pirmoje eilėje, iškart už karstų. Mišių metu jis liūdnai žvelgė drėgnomis akimis, o kunigui pasiūlius kaimynams palinkėti ramybės, Romanas pasisuko pirma į vieną šalia jo sėdintį pareigūną, paskui į kitą ir kažką burbtelėjo. Šykščią ašarą R. Dardanskis nubraukė tik kai vaikų karsteliai buvo dar kartą paguldyti ir atidaryti prie didžiulės išpuoštos duobės krašto. Raudanti Elena Šaulienė nuo sugyventinio laikėsi atokiai, o Romano brolis Antanas, prirakintas prie pareigūno rankos, mindžikavo už žmonių minios ir kartais vaipėsi. Jis mūvėjo naujais sportiniais bateliais, kuriuos, "Akistatos" žiniomis, nusipirko už nužudytųjų Gintvainių pinigus.
Teisme žudikai išblyškę vebleno nenorėję nužudyti senukų, tačiau savo kaltės neneigė. Nors už dvigubą žmogžudystę iš savanaudiškų paskatų įstatymas numato aukščiausiąją bausmę, Šiaulių apygardos teismas pagailėjo kraugerių. Galima ironizuoti - Gintvainiai buvo seni, jau būtų ir patys numirę, už ką čia rodyti griežtumą puikiems vyrams...
Keturis kartus teistas girtuoklis bei valkata R. Dardanskis pripažintas recidyvistu ir nuteistas kalėti 19 metų. Jo du kartus teistas brolis Antanas į koloniją išsiųstas 13 metų. Pirmą kartą į teisiamųjų suolą sėdęs D. Vasiliauskas kalės 8 metus.
Autoriaus nuotr.
Žmonės sako, kad už piktadarystę likimas iš Romano atėmė visus tris vaikus.
Romanui žudyti padėjęs brolis Antanas, pasipuošęs už kruvinus pinigus nusipirktais naujais sportiniais bateliais, taip pat buvo atvežtas į vaikų laidotuves. Jose jis laikė už rankos savo močiutę ir kartais vaipėsi.
