Sigitas STASAITIS
Grūto parką žino visi. Investavęs ne vieną milijoną litų, garsusis verslininkas Viliumas Malinauskas Dzūkijoje prie Grūto ežero įrengęs Sovietų stabų ekspoziciją ir muziejų.
Pamatę, kad sovietiniai laikai mūsiškiams kelia nostalgiją, o vakariečiams - smalsumą, kodėl į Grūtą plūsta minios lankytojų, konkurentai atkuto. Tiesa, jie kiek pavėlavo - sovietmečio stabus laiku susirinko V. Malinauskas ir metalo supirktuvės, dabar leninų, stalinų ar kitokių komunarų skulptūrų nė su žiburiu neberasi, o užsilikęs vienas kitas stabas kainuoja gražius pinigus. Tačiau sumanūs šou rengėjai relikvijų net neieško!
Broliai latviai nupėdino paprastesniu ir pigesniu keliu. Buvusioje Liepojos karinio jūrų uosto Karuosčio daboklėje jie treti metai rengia pigų, bet įspūdingą šou. Užsieniečiai plūsta būriais, pinigai - upeliu.
"Akistata" apsilankė Karuostyje ir įsitikino, kaip paprastai gali būti uždirbami pinigai.
"Būrys - stok! Dešinėn! Lygiuot, ramiai! - užklykė sovietinio laivyno uniforma apsivilkęs devyniolikmetis jaunuolis.
Mūsų grupė - pora dešimčių paauglių ir Švedijos, tuzinas latvių iš kažkokio šios šalies provincijos miesto bei aš, "Akistatos" žurnalistas - susirinkome Liepojos Invalidų gatvėje prie daboklės vartų. Juos pravėrę šou rengėjai mus išrikiavo į vieną eilę ir pagal komandą įvedė į daboklės kiemą.
Mums įsakinėja du žaliasnapiai vaikinai, persirengę sovietinio jūreivio ir kareivio uniformomis. "Kareivis" nemoka rusiškai, todėl daugiausiai tyli, o "jūreivis" plėšosi už du:
"Tau, ką, kale, kekše, juokinga?! - ant kramtomą gumą žiaumojančios išsiviepusios švedės moksleivės rėkia "jūreivis", žinodamas, kad užsienietė nesupranta nė žodžio. - Tuoj tu man pašokinėsi, oi pašokinėsi!"
Išgirdę komandą "Žengte marš!"? sueiname į kalėjimo koridorių. Paskirstęs po penkis, "jūreivis" mus užrakina tamsiose kamerose juodai dažytomis sienomis. Niūriai nuteikia juodais aliejiniais dažais dažytos sienos, masyvios geležinės durys ir grotuotas langas palubėje.
Kol "kalime" kamerose, turime laiko išsiaiškinti, kas tas Karuostis.
XIX amžiaus pabaigoje carinės Rusijos, kuriai tuo metu priklausė ne tik Lietuva, bet ir Latvija, valdininkai nusprendė Baltijos pakrantėje įsirengti uostą - karinę tvirtovę. Kadangi Klaipėda (tuo metu - Memelis) nuo 1871 metų perėjo Vokietijos imperijai, valdžios akys nukrypo į kitą neužšąlantį Baltijos uostą - Liepoją.
1900-aisiais Liepojoje jau veikė didžiulis fortų bei pastatų kompleksas, valdomas 20 000 žmonių įgulos. Tvirtovei rusai suteikė nūnai užmirštą caro Aleksandro III vardą, o latviai pavadino Karuosčiu - karo uostu. Karo reikalams Karuosčio taip ir neteko panaudoti. Užėjus sovietmečiui čia įsikūrė Raudonosios armijos karinio laivyno bazė.
O kokia gi bazė be daboklės? Karuostyje, žinoma, atskirame pastate buvo įrengta ir ji.
Sovietų armijai prieš 15 metų išsinešdinus, daboklės pastatas kelerius metus stovėjo kaip apleistas vaiduoklis. Prieš kelerius metus keli energingi latviai sugalvojo sumanų planą, kaip daboklę paversti šou vieta ir uždirbti pinigus.
Nors pastatas ir įmonė priklauso savivaldybei, verslas sukasi, savaitgaliais atvykėliams kartais tenka ir eilutėje pamindžikuoti.
Na o mes, jau pakliuvę šou dalyviai, pailsėję kamerose po kelis vedami tardyti.
Eidamas pastebiu, kaip koridoriuje pasikūkčiodamos rauda keturios maždaug 14 metų paauglės. Ne, niekas jų nekankino. Kameroje užrakintą vieną paauglę apėmė panika, rauda užsikrėtė kitos trys. Nustebau sužinojęs, kad šios mergaitės - iš Latvijos. Nors jos šiame šou antrą kartą, vis vien išsigando.
Pamaniau, kad išlepę švedai turėjo kur kas labiau pašiurpti, pusė jų turėtų verkšlenti. Nė velnio! Ne vienas, net pats mažiausias devynmetis švedukas neišsigando - per visą šou visi jie vaipėsi ir kikeno. Jie drąsūs, matyt, dėl to, kad nėra susidūrę su totalitarinio režimo siaubu ir nežino, kaip kartais būdavo baisu gyventi šalyje, kur "laimingiausi pasaulyje žmonės".
"Kai atvažiuoja žaismingai nusiteikusi grupė suaugusiųjų, mes kartais surengiame tokį šou, kad visko pasitaiko: ir klyksmų, ir isterijų, ir kvatojimo priepuolių, - vėliau man pasakojo vienas iš daboklės gidų. - Jei matome, kad ką nors pernelyg išgąsdinome, vaidinimą nutraukiame. Todėl prieš renginį duodame pasirašyti sutartis, kad vėliau nebūtų pretenzijų. Jei bijai tamsos - geriau tame šou nedalyvauk".
"KGB tardytojas" - pagyvenęs latvis su karininko uniforma. Vėliau sužinojau, kad iš tikro jis - buvęs milicininkas, dabar prisiduria prie pensijos vaidindamas Karuostyje KGB kvotėją. Gaila, mūsų grupėje daug vaikų, o gal "tardytojas" pavargęs, nes jo kabinete gana ramu.
"Tardymas" vyksta taip, kaip rodoma sovietiniuose kino filmuose. Į akis spigina ant stalo pastatyta stalinė lempa, todėl kvotėjo veido visiškai nematyti, tik girdėti jo piktas balsas: "Prisipažink, žalty, geruoju, nes mes žinome, kad esi Izraelio šnipas!"
"Nesąmonė - kaip aš galiu būti Izraelio agentas, jei aš ne žydas, gyvenu visai kitoje pusėje Švedijoje ir nemoku nė žodžio žydiškai?" - logiškai teiraujasi kokių 16 metų paauglys švedas, kai jį lydintis mokytojas išverčia klausimą į anglų kalbą. Vargšelis nežino, kad Sovietų Sąjungoje kiekvienas galėjo būti nuteistas už šnipinėjimą net marsiečiams.
Kol vieni "tardomi", kiti - fotografuojami, užpildomos nesudėtingos anketos: "iškeltos baudžiamosios bylos".
"Tardomi" latviai tyli, švedai kaltinimus neigia, todėl mušti negalintis tardytojas prieina aklavietę. Kvota baigta, kareiviai mus po kelis veda į kitą kabinetą - pas gydytoją.
"Ar nesergi venerinėmis ligomis?" - suaugusiųjų teiraujasi persirengusi medikė. Vaikams ji apžiūri galvas, ar plaukuose nėra utėlių. Švedai taip ir nesuprato, ko gydytoja rausiasi jų plaukuose.
Kabinete ant lentynos - sovietinis vandeniu sulietas, todėl paskutines dienas skaičiuojantis akušerijos vadovėlis. Kitame kabineto kampe - sena, suklypusi ginekologo kėdė. Pastebėjusi, kad apžiūrinėdamos kėdę merginos vaiposi, medikė joms iškart pasiūlo į ją sėstis. Žinoma, nė viena, nepaklūsta, tik dar labiau kikena.
Užpildydama asmens medicinos kortelę "gydytoja" kiekvienam pamatuoja temperatūrą sovietmečiu įprastu gyvsidabrio termometru. Termometrai švedams jokio įspūdžio nepadaro, na o latviai, kaip ir lietuviai, iki šiol tokius namie naudojame - Europos Sąjunga dar porą metų leido pardavinėti juos vaistinėse.
Pasibaigus "gydymo procedūroms" susirenkame valgykloje, irgi įrengtoje pagal sovietinį stilių - atsilaupiusios sienų plytelės, pigi įrėminta reprodukcija su skaitančiu Leninu. Ant prekystalio - senoviškos svarstyklės, bufeto vitrinoje - keli tušti sovietiškos degtinės buteliai.
Maistas patiekiamas irgi kaip sovietmečiu - aliuminio dubenėliuose. Kompotas - briaunuotose storo stiklo stiklinėse. Šaukštai, šakutės, žinoma, irgi aliumininiai. Pakapstę makaronus bei kopūstų salotas, dauguma švedų pasidygėję pastumia lėkštes tolyn - prie tokio ėdalo jie nepratę, teiraujasi kokakolos.
Po vakarienės - egzotiška nakvynė kamerose. Nors ši paslauga kainuoja beveik kaip normaliame viešbutyje, stebiuosi, kaip pigiai ji atsieina organizatoriams. Kamerose ant grindų paklojami mediniai padėklai, ant kurių sudedami seni vatos čiužiniai, išdalinama patalynė. Suguldęs šou dalyvius "jūreivis" rėkia, jog išeiti iš kameros naktį griežtai draudžiama, tačiau kamerų durų nerakina - ar maža kas.
Jei papildomai užmokama, Karuosčio gidai surengia žaidimą "Pabėgimas iš Sovietų Sąjungos". Tai gana primityvus, vaikams skirtas šou įveikti nesudėtingą kliūčių ruožą - neva peršliaužti per SSRS sieną.
Karuosčio savininkai suskaičiavo teisingai. Investicijų - nulis, o lankytojai iš visos Europos plaukia upe. Daboklė - populiari vieta švęsti įmonių šventes, mergvakarius ar benrvakarius, gimtadienius ir net vestuves. Storos sienos bei geležinės durys - geriausia garantija, kad intymaus vakarėlio vaizdai nepaklius kur nereikia, pavyzdžiui, į bulvarinį laikraštį.
"Tas latvių šou - gryniausia nesąmonė, sovietinės realybės iškraipymas", - važiuojant namo savo nuomonę išdėstė pagyvenęs mano tautietis Algimantas. Ne, Algimantas toli gražu nejaučia nostalgijos sovietmečiui. Atvirkščiai, dabar jam gyventi geriau. Tačiau sovietmečiu Algimantas tarnavo sovietinėje armijoje ir puikiai žino, kas ir kaip iš tikro būdavo karinėje daboklėje - "gauptvachtoje".
Pasak Algimanto, kareiviams ir seržantams daboklėje tikrai būdavo nesaldu - prasižengėliams neduodavo išsimiegoti, maitino pusbadžiu, žemindavo, mušdavo. Kuopos vadas galėdavo duoti iki trijų parų, dalinio vadas - iki penkių. Tačiau jei kareivis smarkiai nuvildavo - daboklėje prabūdavo po mėnesį ar du. Visai kas kita, jei į daboklę pakliūdavo karininkas - tarkim, už girtavimą. Raudonosios armijos statutas neleido į "gauptvachtos" kamerą atvesdintų karininkų užrakinti, karininkai būdavo baudžiami alinančiomis žygiavimo pratybomis.
"Kam eiti V. Malinausko keliu, investuojant milijonus į Grūto parką, kai galima be jokių investicijų, su keliais persirengėliais rengti pigų šou ir rinkti neblogus pinigus", - svarstėme su Algimantu.
Tikra tiesa. Grūto parkui jau ir Lietuvoje atsirado konkurentas. Gruodį paskelbta, jog bunkeryje netoli Vilniaus atidarytas panašus į Karuostį pigus šou: Lenino kambarys, sovietinė parduotuvė, KGB tardytojo kabinetas, medicinos apžiūros ir stomatologijos kabinetai, valgykla, tiras ir... daug kam nostalgiją kelianti blaivykla.
S. Stasaičio nuotr.
(Karuostas-1) Karuosčio daboklėje rengiamuose šou jau pabuvojo keliasdešimt tūkstančių latvių ir užsieniečių.
(Karuostas-2) Šou pradžioje atvykėliai rikiuojami prie sienos ir paskirsčius grupelėmis išvedžiojami pasėdėti už grotų.
(Karuostas-3) "Ar nesergi venerinėmis ligomis?" - suaugusiųjų teiraujasi persirengėlė medikė. Vaikams ji apžiūrėjo galvas, ar plaukuose nėra utėlių.
(Karuostas-4) Valgykloje kaip ir sovietmečiu - savitarna.
(Karuostas-5) Vakarienei - "sovietinis" meniu - košės, makaronai, kopūstų salotos, kompotas ir net varškės desertas.
(Karuostas-6, Karuostis-7) Pakapstę šakutėmis po makaronus bei salotas, dauguma švedų pasidygėję pastūmė lėkštes tolyn - prie tokio maisto nepratę
(Karuostas-8) Keturioms paauglėms šou pasirodė per baisus - mergaitės apsiverkė.
