Korespondentas Rimas Venclovas su šeima viešėjo Dzūkijos kaime
Vos tik pažliugusiu kaimo keliuku pasiekiame ant kalnelio esančią pažįstamo ūkininko sodybą ir išvirstame iš automobilio, įkvepiame tokio tyro ir pavasariu kvepiančio oro, kad taip ir norisi sušukti V. Kernagio dainos žodžius: "Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas"... Nors aplink tik nurudusi pernykštė žolė, nors dar visiškai juodi medžiai, nors aplink tik klanai vandens ir murzino sniego likučiai, užtat tas paukščių čiulbėjimas! Vyturių čirenimas, paežerėj gervių klykavimas! Tikrai negali pykti, kad jie sugrįžo "gripuodami" ir keldami mirtiną grėsmę mūsų valdininkams ir biurokratams. Svarbiausia, kad jie parskrido. Nors seni žmonės sako, kad nepamena tokių metų, jog vyturiukai virš laukų pragystų tik paskutinėmis kovo dienomis, o gandrų nesulaukė ir balandžio pradžioj. Baisiojo paukščių gripo dzūkai nesibaimina, jie kelia į medžius inkilus ir laukia sparnuotųjų pavasario pranašų.
Išskėstomis rankomis mus sutinka iš trobos su visa šeima išėjęs ūkininkas Viktoras. Ir tik Dzūkijoje būdingu vaišingumu ir svetingumu tuoj pat veda vidun, sodina prie stalo. Išgerti puodelį arbatos ir užkąsti visai neprošal.
- Na, pasakokit, kaip peržiemojote tokius speigus, kaip sekasi jau tikram Europos ūkininkui, kaip europėja žemės ūkis. Juk visi matėme televizijos reklamą prieš referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą, kaip vėjas neša eurus - tik spėk juos gaudyti.
- O! Europos direktyvos, ypač gyvulių augintojams, atnešė tikrai daug reikalavimų ir nurodymų mėsos bei pieno kokybei, ūkio plėtojimui, žemės ūkio technikai. Kiekvienam gyvuliui nustatė būtiną kvadratinių ir kubinių metrų kiekį, gultų ir kilimėlių kiekvienai karvutei būtinybę. Pieno šaldytuvams, talpykloms ir skaitikliams būtina metrologinė patikra kas 2 metai. Fermas ir tvartus įrengti griežtai pagal europietiškus standartus: ūkininkas privalo patalpas, kuriose laikomi galvijai ir melžiamas pienas, išdėstyti taip, kad būtų išvengta pieno užterštumo, kad jos būtų lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Visa tai yra, aišku, gerai, tik niekas nepaklausė, kiek ūkininkas sau turi tų kvadratų, ar ant europietiškų gultų ilsisi jis pats. Jei nebus laikomasi nurodymų, gali sulaukti griežtų sankcijų ir nemenkų baudų, nors ir taip tą ūkininką "gręžia" visi, kas netingi. Tarkim, užauginai gyvulį mėsai ir nori jį parduoti. Šis procesas irgi vykdomas pagal sudėtingiausią formulę. Į bet kokius užklausimus tegausi vieną, ko gero, atmintinai išmoktą atsakymą: to reikalauja Europos Sąjungos direktyvos. Pieno perdirbėjai už pieną dar atsiskaito laiku, ačiū Dzievui, - dzūkuoja ūkininkas. - Nors, rodos, gyvenam rinkos sąlygom ir perdirbėjai pieną, juo labiau aukščiausios kategorijos, perka su malonumu, visgi parduoti jo gali tik pagal paskirtą kvotą, nustatytą pagal 2004 metais laikytų gyvulių ir parduoto valstybei pieno kiekį. Nesvarbu, kad dabar jau kone įpusėjo 2006-ieji. Mažiau parduoti pieno gali, bet ir daugiau - ne. Bijomasi, kad lietuvišku pieneliu neužtvindytume Europos?
Beje, derėtų priminti, kad šitaip šnekamės prie stalo, kirsdami gardžią dzūkišką bulvinę "bandą" su spirgais ir išlenkę po porą taurelių lietuviškos degtinėlės. Pokalbio tema pakrypsta politikos link, nors liežuviai dar nė kiek nesipina. Ūkininkui primenu, kad kaip tik šiandien vyksta Lietuvos ūkininkų sąjungos suvažiavimas. Ir dar Lazdijuose.
- Kodėl nedalyvauji? Juk esi vienas stambesnių šio krašto ūkininkų! Ten ir rėžk visas problemas.
- Tai kad pakvietimo negavau, - demonstruoja dzūkišką užsispyrimą.
- Su šakėm eik! - nepasiduodu.
- Aha, eidamas keliu su šakėm gali sutrukdyti eismą, paskui baigsis kaip Ramonui. Tik jis seimūnas - jo nesodina, o mane pasodins. O suvažiavimas... Pats žinai, kaip visais laikais, kels ūkininkų problemas, kurias visi puikiai žinom, bet nieks vis tiek nepasikeis.
Gerai, kad dzūkai nemoka pykti. Ir žemę savo myli, kad ir nederlingą, nenašią. Myli ir savo gyvulius, kuriuos, draugiškai besišnekučiuojant, atėjo laikas šerti ir milžti. Tuoj pajusim tikrus kaimo darbų džiaugsmus. Apsiaunam guminius batus ir pažliugusia pieva einam į karvides. Čia - per penkiasdešimt galvijų. Dvidešimt aštuonios melžiamos karvės ir antra tiek prieauglio. Jauniausiam veršeliui - vos trys dienos. Tarp melžiamų karvių, ryšėdama balta skarele, mitriai sukasi ūkininko žmona. Ūžia melžimo aparatai, dirba pieno šaldymo įrenginiai, visur švaru, tvarkinga. Šeimininkė įpila stiklinę dar šilto pieno. Godžiai jį geriu, nes skoniu, toli gražu, neprilygsta tam, kurį perkame parduotuvėse pakelyje su skambiu pavadinimu "Natūralus pienas". Dairausi -viskas įdomu. Pakalbinu prie karvės tešmens palinkusią šeimininkę, klausiu, kodėl visų karvių tokios liūdnos akys. Ši šelmiškai nusijuokia ir išpyškina: "Ko čia joms džiaugtis: už spenių dukart per dieną tampomos, o buliaus išvis nemato. Tik veterinaras - apsėklintojas kartą per metus su pipete ateina".
- Štai šakės! - išgirstu ūkininko balsą. - Važiuosim karvėm siloso. Būsi "įdarbintas" ir pasiskųsti negalėsi niekam, - juokiasi.
Iš tikrųjų gi, pagal galiojančius įstatymus, ūkyje tris dienas gali dirbti be atlygio. Tai vadinama talka. Daugiau trijų dienų talkinti negali. Traktoriuku dardam prie siloso duobės. Tai dar vasarą suruošta susmulkintos žolės ir kukurūzų masė, suslėgta, surauginta, uždengta polietileno plėvele, užspausta senom padangom. Darbas, teikęs linksmą romantiką pirmais šakių mostais, priekabai įpusėjus, jau pradeda "užknisti". Šakes kiloti darosi vis sunkiau, kažkodėl nejučia apie save primena kadaise buvęs radikulitas, delnai ima kaisti. Romantika ima blėsti. O juk reiks dar vieną priekabą pakrauti, mat vienos visoms raguotosioms negana.
- Gal kokią parūkymo pertraukėlę, ar ką? - bandau išsisukti nuo darbo.
- Na, na, - juokauja Viktoras. - Visai nedaug liko. Tik iškraut silosą, pašert karves, išmėžt mėšlą, išvežt į lauką, tada ir parūkysim.
Sukandęs dantis toliau mojuoju šakėmis, tiesa, tik jau ne tokiomis pilnomis.
Vos pašeriame karves ir vėl tvarkingai uždangstom silosą, nuo tolimesnių darbų išgelbsti vaikai. Kol mes darbavomės, jie, pasirodo, pusę dienos plušėjo ant ežero ledo, kol jame išgręžė ir iškapojo didžiulę eketę maudynėms, iškūreno pirtelę. Valio! Nuo darbų išgelbėti.
Pirtelėj temperatūra - jau 90°C, tad pats laikas į ją smukti, o paskui pasikaitinus, išsimaudžius, galima prie pirtelės ant laužo pasikepti dešrelių, pagurkšnoti alaus.
- Man tokie svečiai patinka, - šypsosi ūkininkas. - Tuomet ir aš kiek atsipučiu, pailsiu.
Vaikai išsikaitinę, išsimaudę, pavalgę nuskuba į trobą miegoti, o mes, suaugusieji, dabar galėsim leisti sau atsipalaiduoti. Pirtelėje kvepia beržinėm vantom, malonų savitą kvapą skleidžia ant įkaitusių akmenų užlašintas šlakelis eterinio aliejaus. Čia net mūsų konservatyvios moteriškės, nesigėdydamos nuogybės, iš pirties pūkšteli į ledinį ežero vandenį. Gražumėlis. Net alaus nesinori. Gerokai po pusiaunakčio grįžtame į trobą ir mes. Virstam į minkštas lovas ir, rodos, tik spėjom nugrimzti į sapnų karalystę, o ūkininkai jau keliasi. Žadina ir mus.
- Jei norit visus ūkiško gyvenimo malonumus pajust, laikas keltis, - juokauja šeimininkas.
Penkta valanda ryto. Laikas vėl melžti karves, privežti pašaro.
- Gal pasiutot, - sakau, užsitraukdamas pagalvę ant galvos. - Nenoriu nei ūkininkaut, nei talkininkaut.
Atsikeliu tik pusryčiams. Imame grąžtą ir einam prie didžiulio klevo. Sula, pragręžus kamieną, kone upeliu teka. Skanumėlis, jėga! Tokia šalta ir saldi.
Po pusryčių šviesiom galvelėm vėl nejučia įsikalbam apie ūkininkavimo reikalus, apie problemas, perspektyvas. Juolab, kad ant darbo stalo, prie kompiuterio, sudėta nemenka krūvelė įvairios literatūros apie kaimo plėtrą, įvairias paramas ūkininkams, apie įvairiausius ES reikalavimus ir pan. Pati viršutinė knygelė labai įmantriu pavadinimu: "Parama ūkininkams iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų pagal Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento "kaimo plėtros ir žuvininkystės" prioriteto priemones, prekių paslaugų ar darbų pirkimo taisyklės". Anksčiau buvo programa SAPARD, kuri, išskyrus tautiškai perfrazuotą posakį "apšikt ir apart", nieko, jokios apčiuopiamos naudos ūkininkams nedavė. Dabar gi nauja programa; Europos Sąjungos struktūriniai fondai, BPD ir t. t.
- Na ir kas, kad čia tiek visko prirašyta. Aš jau kone prieš metus pateikiau paraišką standartų laikymosi paramai gauti. Vien pareiškimo-prašymo neužtenka. Kartu turi pateikti taip vadinamą verslo planą, pasiūlymus ir paraišką. Prieš siųsdamas turi turėti žinių ir informacijos apie kainas, pasiūlą, sąlygas. Iš nemažiau kaip trijų paslaugas ar prekes siūlančių firmų privalu išsirinkti geriausią variantą ir pagrįsti, kodėl pasirinkta ta, o ne kuri kita firma.
Apie visus šiuos reikalus ūkininkas galėtų kalbėt nesustodamas. Pasiteirauju, kaip gyvena tie, kurie turi po 3 ha žemės.
- O ką, jie laiko 1-2 karves, gal dar kiek prieauglio, keletą kiaulių, vištų. Pasisėja pievas, apsisodina daržus. Jei negavę jokios paramos, t. y. ankstyvo pasitraukimo iš prekinės ūkinės žemės ūkio gamybos, jis gali pieną ar mėsą parduoti valstybei, o jei minėtą paramą gavo, gyvulius laikyti ir žemės ūkio naudmenas auginti gali tik savo reikmėms.
Užbaigiant šneką, ūkininko balse gali pajusti nusivylimo gaidelę:
- Visi pripažįsta, jog Lietuvoj ūkininkų yra per daug. Visose šalyse jų yra apie 6 proc., gi Lietuvoje - ko gero du ar net triskart daugiau. Juos reikia kažkaip sumažint. Kadangi istorija negrįžta, bet kartojasi, tai kaip čia išeina: rusai vežė Sibiran, o Europos Sąjunga demokratiška - teiks paramas, per kurias patys susinaikinsime, bankrutuosime, nuskursime.
Politika aiški ir suprantama - nėra ūkininkų, nėra problemų.
