Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Nors kovo pradžia lepina tikrai pavasariška šilumėle, kaimo gyventojai į laukus ir daržus dar neskuba. Jonavos rajono Satkūnų kaime ūkininkaujanti buvusi kolūkio melžėja Janina (73 m.) tikina, jog šiais laikais jau nebetikinti jokiais būsimus orus pranašaujančiais senolių pastebėjimais. Anot geros nuotaikos niekada neprarandančios senolės, šiuolaikinė pramonė ir jos į atmosferą išmetami teršalai taip sumaišė visą planetos klimatą, kad nuspėti, koks bus pavasaris ar vasara, iš pirmųjų kovo dienų jau nebeįmanoma.
Tačiau pavasaris turėtų būti ankstyvas, nors ir nelabai šiltas. Taip Janina mano todėl, jog šiemet Velykos bus švenčiamos labai anksti, o per savo ilgametę patirtį moteris įsitikino, kad Velykos ir pavasario pradžia susijusios tiesiogiai.
Jei besibaigianti žiema dar ketina parodyti savo nagelius, tai ūkininkė tikisi, kad nuo metų pradžios sutaupytų malkų rietuvės jau pastebimiau tikrai neaptirps. Vos kelių hektarų ūkio šeimininkė savo miško neturi, o gaunamos pensijos visoms išlaidoms neužtenka. Juo labiau kad darbo neturi ir su sugyventine bei dukra pas Janiną besiglaudžiantis sūnus Kazys (43 m.). Staliaus specialybę turintis vyriškis bandė įsidarbinti Jonavoje, tačiau ten darbo diena statybose prasideda 7 valandą ryto, o pirmasis autobusas į tą pusę iš Satkūnų išvažiuoja jau po aštuonių. Savo automobilio ūkininkas neturi, o ir jį turėdamas, per pažliugusius kelelius į tolėliau nuo namų vingiuojantį vieškelį nelabai teišsikapstytum.
Tad iki pavasarinių lauko darbų pradžios Kaziui telieka dar kartą peržiūrėti žemdirbystės padargus ir rūpintis gyvuliais. Vyriškis kas rytą pašeria tvarte stovinčius du arklius, karvę bei telyčią, pameta šieno dviem avelėms ir avinui. Avis Kazys pirko dar mažutes ir už kiekvieną sumokėjo po šimtinę. Vyriškis tikisi, kad jo augintinės jau bus "pasilaksčiusios" ir netrukus atsives prieauglį. Taip nors dalinai atsipirktų į jas įdėtos investicijos, nors jokio pelno gauti nesitikima. Reikės parduoti ir vieną arklį, nes antrasis pirkinys nenusisekė. O ir kaimynai vis rečiau prašo suarti jų laukus, todėl savame ūkyje užteks ir vieno arklio. Kasmet pasisodina po hektarą bulvių, 80 - 90 arų užsėja grūdais ir to jiems visiškai pakanka. Jokių apčiuopiamų pajamų neduoda senas sodas, tačiau saviems poreikiams obuolių dar nepritrūksta. Kelis litus kasmet sumoka sode savo avilius sustatęs bitininkas iš Ukmergės ar po medsukio kaip atlygį palieka vieną kitą stiklainį šviežio medaus.
Šiemet bitelės dar nerodo jokių gyvybės ženklų, o tai dar vienas ženklas, jog ankstyva šilumėlė - apgaulinga. Tačiau laukų lomose vis dažniau akis užkliūva už iš ištirpusio sniego susidariusių balų bei ežeriūkščių, kurie netrukus išnyks be ženklo. Tačiau ir šiuose laikinuose vandens telkinuose ar jų pakrantėse jau turškiasi pailsėti nutūpusios gulbės bei kiti neįtikėtinai anksti sugrįžę paukščiai. Tik gandralizdis Janinos sodyboje vis dar tuščias, nors moteris tikina, kad gandrai čia sugrįžta kasmet.
Šeimininkams kiaušinių Velykoms pirkti tikrai nereikės, nes vištos šiemet juos deda kaip niekad gausiai. Margučius Janina tradiciškai dažo svogūnų lūkštais, tačiau prisipažįsta, kad kasmet šiam procesui skiria vis mažiau dėmesio. Kadaise moteris stengdavosi tarp lukštų įmaišyti šakelių ar lapelių, kad ant dažyto lūkšto atsirastų koks nors imantresnis ornamentas, o dabar viską daro paprasčiau. Tačiau dar nepamirštas kiaušinių marginimo paslaptis Janina ketina atskleisti anūkei.
O štai Ukmergės rajono Siesikų seniūnijoje gyvenantis ūkininkas Kostas (65 m.) šilta žiema nelabai patenkintas. Vyriškiui mielesnės tos žiemos, kai kovo pradžioje išėjęs į kiemą sniege grimzdavai iki pat šakumo. Tokiomis dienomis gera įsitaisyti prie nuo degančių malkų net ūžiančios krosnies ir visu kūnu jausti nuo jos sklindančią šilumą. Kuro Kostas netaupo, nes iš savo miško visuomet parsigabena reikiamą kiekį sausuolių ir išvartų. Tiesa, vyriškis save laiko tik tariamu miško šeimininku, nes kai gryčios remontui prireikė bene dešimties kubinių metrų medienos, tai pasirodė, jog ją pigiau nusipirkti, nei susirankioti visus miško kirtimui reikalingus leidimus bei kitus dokumentus. Ūkininkas jau patyrė, kad nusipjovęs ne vietoje išaugusį medį, gali turėti didelių nemalonumų. Kartą miškininkai jau ketino jį bausti 250 litų bauda už nupjautą ant keliuko išaugusį alksnį bei malkoms sukapotą beržą, kurio viršūnę buvo nulaužęs vėjas. Vos ne vos pavyko nuo baudos išsisukti, ir dabar Kostas nuosavame miške jaučiasi nejaukiai. O štai tenai įsikūrę šernai dėl šiltos žiemos visiškai suįžūlėjo ir naktimis slankioja kone pačiame ūkininko sodybos kieme. Vyriškis buvo prašęs medžiotojų, kad šie degluosius bent pabaidytų, tačiau šernai nebepasirodo tik dieną. Nenaudėliai jau iškniso pernai ūkininko rūpestingai suakėtą pievą ir šiemet ganyklą teks tvarkyti iš naujo.
Kai iš sodybos pasišalino gerokai už šeimininką jaunesnė jo sugyventinė, Kostas liko gyventi tik su mažamete dukra. Vyriškis suspėja ir valgyti pagaminti, ir į mokyklą skubančią vienuolikametę sušukuoti, ir gyvulius sužiūrėti. Su ironiška šypsenėle į nelengvą savo gyvenimą žvelgiantis ūkininkas nenusimena susidūręs su jokiais sunkumais. Vyriškis neslepia, kad jam nelengva su mergaite verstis iš 600 litų, tačiau tuoj pat priduria, kad kiek pinigų yra, tiek jų užtenka. Mergaitė turi pakankamai rūbų ir avalynės, kompiuterį ir visas būtinas mokslo priemones.
O maisto Kosto namuose visuomet užtenka. Vyriškis laiko apie tuziną avelių, kurios jau atsivedė ėriukus ar dar laukiasi prieauglio, tad šį pavasarį dukra su tėvu avienos tikrai nepritrūks. Mūsų pokalbį nugirdę kaimynai patvirtino, kad ką jau ką, o avieną Kostas moka patiekti taip, kad pirštelius apsilaižysi. Grįždamas prie pašnekesio apie būsimą pavasarį, šeimininkas pastebėjo, kad, jo manymu, dar atšals net iki dešimties laipsnių šalčio, tačiau neilgam. Vyriškis juokavo, kad reumatizmas jo dar nekamuoja, tad tiksliau orų nuspėti negali. Kostas jau matė parskridusias gerves, o šie paukščiai numatydami orus apsirinka retai.
Šilto pavasario norėtų ir Petronių kaime gyvenanti Marijona (93 m.), kurios sodybą puošia ant gryčios sienų iškabinėti vežimo ratai. Garbaus amžiaus moteris džiaugiasi kieviena saulėta diena, tačiau prognozuoti orų nesiima. Pablogėjusi sveikata kiek sutrikdė senolės nuojautas ir ji visus ūkio reikalus perleido pas ją gyventi atsikrausčiusiai dukrai. Tačiau net kai dukra trumpam išvyksta, Marijona nebijo viena likti namuose ir trobos durų neužsikabina. Nors daugelis jos kaimynų nuo prašalaičių užsisklendžia net pačiame vidurdienyje ir vidun neįsileidžia net po ilgų įkalbinėjimų, jog ketini tik pasikalbėti.
