Į palatą pas jaunus ligonius paguldė senuką. Viskas būtų neblogai, tik labai jau tas senukas buvo pagiežingas ir priekabus - ir muzika jam negerai, ir orlaidės praverti nevalia, ir šviesa vakare trukdo.
Kitą dieną medicinos sesuo ant senuko spintelės padėjo du indelius tyrimams: vieną - šlapimui, kitą - kakučiui. Prie indelių prikabintos kortelės: ligonio vardas, pavardė, na ir turinio, kuriuo reikia tą indelį užpildyti, pavadinimas. Senuko tuo metu, lyg tyčia, palatoje nebuvo.
Kažkas iš vyrukų greit sumanė pokštą: kakučiui skirtą indelį mikliai pakeitė tuščiu buteliuku nuo odekolono. O to buteliuko kaklelis - patys suprantate, siauresnio ir būti negali. O paskui net iš gretimų palatų susirinkę ligoniai stebėjo, kaip įnoringasis senukas ištisas dvi valandas darbavosi mėgindamas nuo laikraščio į odekolono buteliuką sutalpinti tai, ką reikėjo. Darbavosi jis degtuku, vis save "padrąsindamas" visiems suprantamais pasakymais.
O vakare kažkas iš ligonių papasakojo, jog laborantės, mėgindamos iš flakonėlio iškrapštyti jo turinį, naudojosi kur kas "riebesniais" posakiais.
