Jonas STRAŠINSKIS
Savo žmonai Marcelei aš jau kokį dešimt kartų prižadėjau, prisiekiau negerti. Bet tie mano pažadai taip ir lieka pažadais. Tik šį pirmadienį aš savajai drūtai, tvirtai pasakiau:
- Viskas, Marceliut! Nuo šiandien daugiau nė lašo!
Bet kai pavakare parplaukiau ir įkrapaliojau į kambarį, tai mano brangioji tik skėstelėjo rankomis.
- Na, va! Tavo pažadai vis vėjais nueina.
Aš puoliau jai aiškinti:
- Didelis džiaugsmas mums atėjo!
- Ar kad pasigėrei? - įgėlė manoji.
- Ne, ne, tik tu paklausyk. Mes jau turim anūką! Tokį rubuilį, beveik penkių kilogramų. Šiandien sutikau žentelį, tai jis ir pasigyrė. Liepė ir tau pasakyti. Tai kaip tokia proga nepasidžiaugsi?
Antradienį sutikau draugą Antaną, juodą kaip žemė.
- Žinai, negaliu! - ir jis nusišluostė ašaras. - Tokia karvutė! Pieno baseinas, ir še tau - negyva.
Aš nepalikau draugo tokioje baisioje bėdoje. Tik manoji nenorėjo mano draugo pasigailėti. Ji vis skėsčiojo, mosikavo rankomis, lyg vaikydama muses.
Trečiadienio vakaras man buvo jau smagesnis, nes aš parėjau dar tvirtomis kojomis.
- Suprask, mieloji, tai mano brolelis kaltas. Sugundė, sukurstė jis. O kai aš mėginau atsisakyti, tai jis mane išvadino boba. O juk nė vienas vyras nenori būti boba. Ketvirtadienio popietę jau buvo iš anksto suplanuotas mūsų šefo kažkoks jubiliejus. Tai kur dingsi? Reikėjo jame būti.
Bet Marcelė nė girdėti apie tai nenorėjo. Ji tik lingavo galvą ir dejavo:
- Gatavas tu, Petreli! Ne žmogus, o kažkoks hibridas pasidarei. Kasdien vis laki ir laki. Kas bus?
- Viskas bus gerai! - aš ją nuraminau. - Matai, kai įsigeriu, visada būnu linksmas, smagus ir tave labiau myliu.
Savaitės pabaigoje man buvo visai prastai. Nuotaika sugedo visiškai. Buvau piktas kaip šuo, nes nebuvo jokio preteksto išgerti. Vakare parsliūkinau visai nusiminęs ir iš karto apšaukiau Marcelę, kam nepadavė man šliurių. O kai padėjo ant stalo vakarienę, tai aš tą lėkštę taip pastūmiau, kad ji nusirito po stalu su visais valgiais.
- Po velnių! Bent pašildyt galėjai!
Manoji pripuolė prie manęs.
- Petreli, kas tau? Kas atsitiko? Tu toks nenormalus. Visas dienas buvai žmogus kaip žmogus, o šįvakar...
Paskui ji pasikasė pakaušį, palingavo galvą ir staiga išbėgo į kitą kambarį. Grįžo laikydama rankoj buteliuką.
- Žinai, radau ant žolelių užpilo. Tau tikrai padės!
Mano akys sužvilgo ir aš sušukau:
- Marcelyt, tu aukso žmogus!
Ir iš to didelio džiaugsmo samgiai pakštelėjau jai į žandą.
