Vida KRUČKIENĖ
Daugeliui iš mūsų sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be nuosavo būsto, lovos ir stalo. O yra žmonių, kuriems namai yra ten, kur nakčiai jie priglaudžia galvą - parke, ant suoliuko, šieno kupetoje. Apsigyventi nakvynės namuose - jau didelė laimė...
Globa iki pusės metų
Alytaus nakvynės namai veikia dešimtmetį. Per šį laikotarpį jų sienos matė daugybę sudaužytų gyvenimų ir likimų. Čia laikiną prieglobstį randa benamiai, valkatos, artimųjų iš namų išvaryti bedarbiai ir invalidai, nuo smurtaujančių vyrų pabėgusios moterys, alkoholikai, narkomanai, į laisvę išėjusieji buvę kaliniai.
Ulonų gatvėje veikiančiuose nakvynės namuose yra 36 vietos - kitaip sakant, lovos, kuriose trumpa socialinė globa suteikiama iki pusės metų. Jeigu per šį laiką gyventojui miesto valdžia neskiria kambarėlio bendrabutyje arba jis pats nesusiranda būsto, vis tiek toliau čia leidžia dienas ir naktis. Juk neišmesi žmogaus į gatvę...
Mūsų lankymosi dieną nakvynės namuose gyveno 28 nelaimėliai. 13 iš jų - buvę kaliniai, 9 - bedarbiai, 3 - pensininkai, 3 - neįgalieji. Tarp 28 gyventojų - 2 moterys, 50 ir 54 metų. Nakvynės namų klientų amžius - nuo 27 iki 73 metų. Kambariuose jie gyvena po 2, 3 arba 4. Valgyti turi prasimanyti patys. Tiesa, kartais gauna maisto iš labdaros.
Viename kambaryje įsikūrę "turtuoliai", turintys nemažai asmeninių daiktų ir net du televizorius. Vienas jo gyventojų Gintas (41 m.) oficialiai yra bedarbis, tačiau nelegaliai dirba apdailininku Vilniaus statybose ir neblogai uždirba. Gražiai apsirengusio, į alkoholiką ar benamį visai nepanašaus vyriškio teiraujamės, kodėl jis čia gyvena. "Gėriau, nesutariau su žmona. Palikau jai ir 9 metų sūnui trijų kambarių butą ir atėjau gyventi čia. Du kartus per savaitę šeimą aplankau, duodu pinigų. Gyventi pas juos neketinu grįžti - nenoriu žmonai ir sūnui gadinti nervų, kai "užsivedu" gerti. Be gėrimo mėnesio "nepratempiu", o "užsivedęs" geriu mažiausiai savaitę. Tada ir darbdaviams pranešu, kad statybose manęs nelauktų", - pasakoja Gintas.
Vyriškis prisipažįsta esantis silpnos valios ir priklausomybės alkoholiui atsisakyti nesugeba. "Mano sūnus nežino, kad aš gyvenu nakvynės namuose. Jam būtų gėda prieš bendraklasius. Berniukui pasakyta, jog tėtis šiuo metu gyvena ir dirba kitame mieste. Nežinau, ar kada nors grįšiu į savo butą. Su žmona esame neišsiskyrę", - sako Gintas.
Nurašomos skolos
Nakvynės namų steigėja - Alytaus miesto savivaldybė, kasmet iš biudžeto jiems atseikėjanti nuo 250 iki 290 tūkstančių litų. O prieš artėjančius savivaldybių rinkimus šį rudenį "mestelėjo" dar papildomus 200 tūkstančių mokesčių mokėtojų pinigėlių. Už juos nakvynės namai pasipuošė nauju linoleumu, baldais, įsigijo kompiuterių, pirks automobilį, kurio iki šiol neturėjo.
Gyventojai taip pat turėtų prisidėti prie savo laikinųjų namų išlaikymo ir kas mėnesį mokėti po 15 litų. Bet tik keletas tokius pinigus sukrapšto - nebent pensininkai, invalidai ar gaunantieji bedarbio pašalpas. Iš savivaldybės kas mėnesį sulaukiantys 50 ar 60 litų pašalpos, vis žada įsidarbinti, prašo atidėti skolų mokėjimą geresniems laikams. Taip jos ir nurašomos...
"Eidamas čia dirbti, turėjau tikslą bandyti sugrąžinti nakvynės namų gyventojus į įprastą gyvenimą, kad jie norėtų turėti savo pajamų, būstą, kad atnaujintų santykius su buvusia šeima. Juk daugelis čia atėjo būtent dėl įvairių šeimyninių aplinkybių ir problemų, kurioms priskiriamas ir nedarbas, ir alkoholis bei narkotikai. Sunkoka, nors ir esu neblogas psichologas. Priklausomybės ligos labai "išderinusios" šių žmonių asmenybes, - "Akistatai" sakė vos mėnesį Alytaus nakvynės namams vadovaujantis buvęs Kauno advokatas Anicetas Vincas Kulbokas.
Jis teigė jau pastebėjęs, kad į nakvynės namus pereina nerašytos kalėjimų taisyklės ir tradicijos. Ir čia nori karaliauti senbuviai gyventojai. Neseniai iš miesto parėjęs girtas buvęs kalinys bandė veržtis į ką tik pensijas gavusių senukų kambarius ir reikalauti pinigų. Tačiau greitai buvo sutramdytas - savaitei perkeltas gyventi ant kietų gultų. Du gyventojai vienas kitą sužalojo peiliais, todėl juos teko uždaryti į policijos areštinę. Susitaikė ir toliau kaip draugai gyvena.
Pasak A.Kulboko, nedidelių teigiamų pavyzdžių apie norinčiuosius keisti požiūrį į asocialų gyvenimo būdą yra. Štai 31 metų Remigijus lapkričio 30 dieną atgabentas iš miesto sodo. Ilgą laiką nakvodamas parkuose, jis buvo nušalęs kojas, jose veisėsi kirmėlės. Keletą naktų jaunas vyras praleido ant gultų, po to perkeltas į kambarį su lovomis. "Remigijus nustojo gerti, ėmė rūpintis sveikata ir net pageidautų gydytis ligoninėje", - sakė direktorius.
Būna, kuris nors gyventojas atneša 30 ar 50 litų, uždirbtų statybose, pas ūkininkus ar gautų už parduotus butelius, metalą, ir prašo pasaugoti, kad nepragertų.
Turėtų ne tik imti, bet ir duoti
Prieš 2 metus Alytaus nakvynės namuose įrengti ir gultai. Jie atvežti iš Pravieniškių pataisos namų ir sustatyti trijuose kambariuose. Ant kietų gultų (patalynės čia niekas neduoda) vis šilčiau nei po atviru žiemos dangumi praleisti naktį. Tačiau aštuntą ryto privalu išeiti. "Nakvoja iki 20 benamių. Žiemą - 30 ir daugiau. Kartais tenka ir čiužinius patiesti", - sako A. Kulbokas.
Gultų patalpas tvarkančios socialinių darbuotojų padėjėjos atvirauja: "Vienas kambarys - prostitučių, kitas - narkomanų, trečias - "pijokėlių". Nemaloniausia ir net baisiausia tvarkyti narkomanų patalpas, nes po gultais randame švirkštų su krauju".
Paklaustas, ar reikalingi Alytuje nakvynės namai ir vienai nakčiai skirti gultai, A.Kulbokas neabejodamas sako: "Labai reikalingi. Jeigu jų nebūtų, kiltų didelių problemų, netgi socialinė revoliucija. Asocialūs žmonės įpratę gyventi iš valstybės malonės, jie neįsivaizduoja, jog galėtų būti kitaip. Svarbiausias mūsų tikslas - siekti, kad makvynės namų gyventojai sugebėtų ne tik imti, bet ir duoti".
Zenono Šilinsko nuotraukos.
Prierašai po nuotraukomis:
Alytaus nakvynės namų direktorius Anicetas Vincas Kulbokas.
Čia - jo namai.
"Bagočiausias" kambarys.
Geriau nakvynė ant gultų nei po atviru dangumi.
