Aurelija ŽUTAUTIENĖ
Per visą geležinkelių gyvavimo istoriją Lietuva yra turėjusi tik du tikrus geležinkelio tunelius. Tai apie 1860-uosius pastatyti tuneliai dvyniai: Kauno miesto centre ir Vilniaus Paneriuose. Pirmasis naudojamas iki šiol, juo tenka pralėkti visiems, susiruošusiems traukiniu iš Vilniaus į Kauną ir atgalios. Bet, anot AB "Lietuvos geležinkeliai" Plėtros ir investicijų skyriaus viršininko pavaduotojo Gedimino Rainio, tuneliui reikia skubaus remonto. Tuo tarpu antrasis jau virtęs kraupiu vaiduokliu, kuriame vaikai aptinka griaučių ir papuola po smėlio ir plytų griūtimis.
"Gimė" panašiai, tad ir bėdos panašios
Praėjusio amžiaus viduryje Rusijos imperija ėmė labai sparčiai plėtoti savo geležinkelių tinklą, o kadangi Lietuva buvo sudedamoji imperijos dalis, tai viena kita linija nutiesta ir čia. Tai buvo metas, kai Vilniuje ir Kaune pradėjo itin sparčiai vystytis pramonė ir bent jau sostinėje prekių apyvarta buvo 6 kartus didesnė negu visoje likusioje Lietuvos dalyje kartu paėmus. Kaip tik todėl (o ne iš didelės meilės lietuviams) ir dar dėl galimybės tranzitu pasiekti Vakarų valstybes carinė Rusija nutarė Vilniuje ir Kaune įkurti stambius geležinkelių transporto mazgus. Kaip žinome, šių dviejų didmiesčių reljefas kalvotas. Taigi kai geležinkelio tiesėjai pasiekė miestus, darbai ėmė ir įstrigo. Kaune ir Paneriuose (tada tai buvo miškų apsupta gyvenvietė šalia Vilniaus) kelią pastojo kilometrus besidriekiančios didelės aukštumos. Buvo pasirinktas variantas tarsi kokioje Šveicarijoje: kalvos išraustos ir nutiesti kilometriniai geležinkelio tuneliai. Abiejų krikštatėvis - garsus Europos kelių, tiltų konstruktorius ir inžinierius Stanislovas Kerbedis. Tunelių skliautai sutvirtinti storu molio plytų mūru, kuriam reikėjo atlaikyti kelių ar net keliasdešimties metrų žemės spaudimą. Būtent tokio aukščio kalnai šiandien tęsiasi virš abiejų tunelių. To meto inžinerijos šedevrai pastatyti apie 1860-uosius.
Tačiau S. Kerbedis su savo komanda nepadarė (ir negalėjo padaryti) vieno: neapsaugojo tunelių nuo drėgmės. Kiaurai besismelkianti drėgmė metų metus ardė ir tebeardo statinius. Kad juos būtina kuo skubiau remontuoti, kol neįvyko nelaimė, specialistai suprato jau prieš kelis dešimtmečius.
Nežino net užsieniečiai
Akcinės bendrovės "Lietuvos geležinkeliai" Plėtros ir investicijų skyriaus viršininko pavaduotojas Gediminas Rainys "Akistatai" sakė:
- Kad Kauno tuneliui verkiant reikia remonto, žinota prieš kelis dešimtmečius. Dar sovietmečiu apie tai buvo kalbama. Ir dabar nuolat pasvarstome, ką daryti. Buvo sudarytos specialios komisijos, ir iš užsienio specialistų kviesta. Tačiau viskas tuo ir pasibaigdavo. Visi žino, kad reikia remontuoti, tačiau nežino, kaip.
Pasak pavaduotojo, tunelis dar ilgai laikytųsi, tačiau būtina sustabdyti nuo viršaus iš žemių kiaurai einančią drėgmę. Nuo skliautų nuolat teška, varva, žiemą vanduo šąla. O šaldamas vanduo plečiasi ir atveria skliautuose vis didesnius plyšius. Kadaise tunelis iš vidaus buvo nutinkuotas (turbūt tikėtasi šitaip sutvirtinti jo sienas), vandens paveiktas tinkas dabar atskyla ir luitais krinta žemyn. Aišku, pėstieji kilometriniame statinyje nevaikšto, o traukiniams tokios griūtys nebaisios. Tačiau jeigu nebus imtasi priemonių prieš drėgmę, galima sulaukti ir didesnių bėdų.
- Šiandien Kauno tunelio mūras dar atrodo tvirtas, - "Akistatos" žurnalistę tikino G. Rainys, - tad važiuojantiesiems geležinkeliu nėra ko baimintis. O izoliuoti vandenį, atrodo, neįmanoma. Tam reiktų atkasti 30 metrų kalną virš Kauno tunelio. O kaip jį atkasi, jeigu teritorija virš tunelio jau seniai užstatyta įvairiais pastatais?!
Panerių tunelis niekuo neužstatytas, tačiau geležinkelininkams atrodė pigiau šalimais esančiose kalvose išgremžti "vagą" naujai linijai, negu izoliuoti senąjį traukinių "urvelį".
Pavojingi žaidimai
"Akistatos" žurnalistė apsilankė Paneriuose. Magėjo iš arčiau pamatyti, kaip laikosi beveik 150 metų "senuko" konstrukcijos. Paaiškėjo, kad geležinkelininkų užmirštą ir net kosmetiškai neberemontuojamą tunelį drėgmė jau nugalėjusi. Vietos gyventojai teigia, kad maždaug prieš tris keturis dešimtmečius jie apleistame tunelyje dar važinėdavęsi motociklais, o šiandien vandenys jau išgraužę skliautuose skyles ir net trijose vietose tunelis įgriuvęs. Jeigu juo važinėtų traukiniai, katastrofa būtų baisi: pralaužę skliautus daugiatoniai žemių kalnai sugriuvo vidun prarydami netgi virš tunelio augusius medžius! Dabar pro Panerių tunelio skliaute atsivėrusias angas įsiveržęs smėlis užpildė visą statinio skerspjūvį ir vietos vaikams suteikė pavojų kupiną malonumą pasijusti užpiltų "katakombų" užkariautojais.
"Akistatos" šalia tunelio sutiktas 12 metų Aleksandras Andrijevskis prisipažino, kad mamoms nežinant jie su draugais tunelį išlandžioję skersai išilgai. Dažniausiai eina grupėmis su 5-10 metų vaikais. Prasikasę pro vieną užgriuvą braunasi tolyn ir nė kiek nepaiso ant galvų byrančio smėlio lavinų ir nuo kiekvieno didesnio garso iš skliauto iškrentančių plytgalių ar didesnių luitų. Aleksandras su žurnaliste kalbėjosi girdint mamai, tad berniuko gimdytoja pirmą kartą išgirdo, kad vaikai lenda net pro pavojingiausią trečiąjį užgriuvimą, kad lavinos krenta be perstojo, kad vaikams prarėpliojus šliūžė akimirksniu užpilama smėliu. Be to, už vienos iš užgriuvų Saša tvirtina aptikęs netgi žmogaus griaučius, kurie vėliau paslaptingai dingę.
Prieš porą metų šiame tunelyje per plaukelį neįvyko tragedija. 18 metų Eugenijus Stepanovas papasakojo, kad kai jis su keturiais draugais kasėsi per užgriuvą, lavina "palaidojo" jo draugą Andrejų.
- Pamatėme, kad kyšo jo kulnys, tai visi sukibę ištraukėme. Nors patys buvome įklimpę iki sėdmenų, - prisiminė Eugenijus.
Vienu metu buvo svarstoma galimybė Panerių tunelį paversti muziejumi, vežioti ekskursijas. Bet technikos paminklo remontui lėšų neatsirado. "Lietuvos geležinkeliai", šiuo metu išgyvenantys ne pačius geriausius laikus, džiaugiasi, kad bent kauniškio tunelio dar neištiko jo brolio dvynio likimas.
