Penkis kartus apvogtas teisėjas
Vienuoliktus metus Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėju dirbančio Vytauto Švetkausko (44 m.) artimiausiuose darbo planuose - kelios automobilių vagysčių bylos. Žinant, kad visai neseniai teisėjas ir pats buvo tapęs tokio plauko nusikaltėlių auka, parūpo iš paties V. Švetkausko išgirsti, ar karti asmeninė patirtis atsispindės teismo nuosprendžiuose automobilių vagims.
- Tai dabar automobilių vagių bylas turbūt išnagrinėsite labai greitai ir be sąžinės graužaties bei gailesčio skirsite nusikaltėliams pačią griežčiausią bausmę, numatomą dabar galiojančiame Baudžiamajame kodekse?
- Jau ir mane pasiekė tokios kalbos, turbūt virstančios naujausiu anekdotu! Esu vagių akiratin pakliuvęs žmogus, ir man ši patirtis tikrai padeda geriau suprasti panašiai nukentėjusių asmenų nuotaikas bei nuoskaudas. Kaip teisėjas aš negaliu vadovautis emocijomis ir lengva ranka žarstyti maksimaliausias bausmes visiems vagišiams vien dėl to, kad sėdžiu prie teisėjo darbo stalo ir dar esu pats nukentėjęs. Teismo posėdžiuose emocijos turi būti "išjungtos" - privalau vadovautis tik įstatymu. Yra rimti įkalčiai - bus ir deramas atpildas, ir nelaisvės metai įkalinimo įstaigoje. Tik siekiant galutinio rezultato, kad bent didesnioji suklydusių žmonių dalis po teismo nuosprendžio padarytų išvadas ir pradėtų gyventi neskaudindami kitų, nuteistiesiems būtina patekti ne į dabartines "sanatorijas", o į rimtas pataisos įstaigas, nestokojančias užimtumo, auklėjančias darbu. Kodėl nuteistieji turi valgyti tuose pačiuose duonos kombinatuose iškeptą duoną, kaip ir dorai dirbanti liaudis? Būtų kur kas naudingiau, jeigu jie patys savo "zonoje" tą duoną užsiaugintų ir išsikeptų. Žodžiu, kąsnį užsidirbtų patys - dar uždirbtų ir prižiūrėtojams!
- Jūs pažįstate asmenų, kurie grįžo iš kolonijos pasitaisę ir dabar gyvena dorai?
- Tokios statistikos nevedu, bet pagal savo darbo patirtį galėčiau teigti, kad naujus nusikaltimus daugiau daro ne nauji nusikaltėliai, o tie patys, kurie jau buvo teisti, sugrįžę iš įkalinimo įstaigų. Bent jau man neretai tenka kelintą kartą teisti tą patį, "pažįstamą", asmenį. Taip yra dėl to, ką jau sakiau atsakydamas į pirmąjį klausimą. Grubiai skaičiuojant, daugiau negu kas antras lietuvis yra nukentėjęs nuo vagių. Vien aš vagių taikiklyje jau esu buvęs penkis kartus. Dar tarybiniais laikais kažkas nugvelbė kavinės rūbinėje kabėjusį mano lietpaltį, po to pirtyje pavogė drabužius ir laikrodį, dar vėliau iš darbo kabineto (ne teisme) dingo mano diplomatas su dokumentais. Vagių įžūlumo viršūnė buvo prieš porą metų pavogtas skardinis mano garažo, esančio Marijampolės centre, kur gyvenu, stogas, o štai šiemet - iš garažo pavogtas automobilis.
- Bet automobilį policija sėkmingai surado, ir dabar ne vienas pasako, jog vagystę išaiškino ir vagis sulaikė tik todėl, kad mašina buvo teisėjo.
- Kiek žinau, policija surado ir dar du tą pačią dieną Marijampolėje pavogtus automobilius - jie buvo ne teisėjų. Manau, mano profesija čia buvo niekuo dėta. Ar būčiau mokėjęs vagims išpirką? Tikrai ne! Juk nelaukiau, kad kas nors paskambintų ir siūlytų, o iš karto pranešiau policijai. Iš pradžių šią vagystę siejau su savo darbine veikla - juk visuomenė teisėjais nepatenkinta. Ir kaip padaryti, kad abi teisme besibylinėjančios pusės liktų patenkintos, kai viena iš jų atvedama ne glostyt, o baust? Taip atsiranda ir, pavadinkime, priešų, ir bloga linkinčių žmonių, ir apkalbų apie teisėjus. Turiu minty esą duodamus kyšius ir įtakingas pažintis. Tokia visuomenės nuomonė mane žeidžia. Tekę girdėti ir tokį klausimą: "Tai ką, jūs dar ir algą gaunate - iš kyšių nepragyvenate?" Tarsi visi teisėjai būtų vien tik kyšininkai - nebūtų sąžiningų žmonių. Apskritai visuomenė, manau, pamažu pakeistų nuomonę apie teismų darbą, jeigu turėtų galimybę daugiau stebėti teismo procesus, girdėtų, kaip vyksta posėdžiai. Kartais pagalvoju, kad visiems tik į gera išeitų, jeigu nors kartais bylos būtų nagrinėjamos viešai - pavyzdžiui, kybartiškis baudžiamas Kybartuose, pilviškietis - Pilviškiuose. Parodomieji teismai būtų naudingi ir žiūrovams, ir pačiam teisiamajam - juk ne vienas po to nebenorėtų tokios gėdos, nebebūtų progos jam vėliau aiškinti, kad jis "pridirbo" mažiau nei "prisiuvo" teismas. Nekaltų juk nesodiname - bent jau aš vadovaujuosi principu, jog geriau išteisinti kaltą, negu nelaisvėn pasiųsti nekaltą.
- Ačiū už pokalbį. Saugokitės vagių!
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Redakcijos archyvo nuotr.:
