Uogautojos darbo diena prasideda saulei patekėjus
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vasara, pats uogų metas. Į miškus kasdien traukia ir nuolatinio darbo neturį Pravieniškių gyventojai. Iš tiesų, nevalia prasnausti laiko, kuomet galima bent šiek tiek pasipildyti kišenę, susitaupyti litą kitą šaltam ir niūriam žiemos sezonui, galiausiai - prisiruošti atsargų žiemai arba tiesiog savo organizmą pastiprinti nieko nekainuojančiais natūraliais vitaminais... Miškas kasdienine darbo vieta tapo ir buvusiai dažytojai-tinkuotojai, tačiau pastaruoju metu bedarbei dviejų paauglių dukrų mamai Onai Kašėtienei... Todėl jos pirmiausia ir paklausėme:
- Ar lengva uogautojos dalia?
- Gal kam ir atrodo, kad tai malonus ir jokių pastangų nereikalaujantis darbas. Tačiau iš tiesų taip nėra. Paprastai keliuosi apie ketvirtą pusę penkių ryto (tokiu metu miegas būna pats saldžiausias) ir traukiu į mišką. Dažnai veduosi ir dukras. Uogaujame gana toli nuo namų - žinome plotus, kuriuose gausu uogų, kur jos didesnės ir todėl greičiau pavyksta pripildyti kibirus bei kraiteles. Tačiau šie derlingi uogienojai yra maždaug už 7-8 kilometrų (tokia kelionė trunka ne mažiau kaip valandą). Jeigu geras oras, nelyja - į mišką traukiu po kelis kartus per dieną. Tada tenka eiti vienai, nes mergaitės būna gerokai pavargusios. Šiuo metu renkame mėlynes. Jau sirpsta avietės, dar po kiek laiko pasirodys bruknės. Smagiausia vis dėlto rinkti avietes - ne taip pavargsti, tačiau jos ilgai neišsilaiko, greitai genda. Surinktos mėlynės vėsioje vietoje gali išsilaikyti net iki trijų parų, avietes reikia parduoti tą pačią dieną. Jei gerai sekasi, per dieną kartais pavyksta pririnkti iki 12 litrų mėlynių...
- Vadinasi, uogų rinkimas - dar tik pusė darbo. Svarbiausia - jas parduoti...
- Žinoma. Nors iš tiesų prekyba nevyksta taip sklandžiai, kaip atrodo. Surinktas uogas vežu parduoti į turgų. Dažniausiai tenka gabenti į Kauno turgavietes. Prie geležinkelio stoties esančiame turguje mėlynes pardavinėju po 3 litus už litrą. Šilainių turgavietėje galima gauti ir šiek tiek daugiau. Dalį uždirbtų pinigų išleidžiu kelionėms, maždaug 5 litus reikia sumokėti už vietą, kur prekiauji. Pirkėjai labiau vertina avietes. Miško uogos žymiai skanesnės ir kvapnesnės už auginamas savuose soduose.
- Kokie pavojai slypi miške?
- Labiausiai kenčiame nuo uodų, kurie negailestingai sukandžioja visą kūną. Beveik kasdien namo grįžtame su įsisegusiomis erkėmis. Išsitrauki jas iš kūno, ir viskas. Kartais nupurto mintis, jog gali apkrėsti sunkia liga (pernai mano broliui dėl erkės įkandimo teko net gydytis infekcinėje ligoninėje), tačiau tiek neuždirbu, kad galėčiau pasiskiepyti ir paskiepyti dukras. Brangiai kainuoja ir kitos apsaugos priemonės, pavyzdžiui, tepalas nuo uodų. Vaistinėje klausiau, kiek kainuoja. Sakė, jog 15 litų, tačiau vis dėlto šiemet nusprendėme jo įsigyti... Beje, drėgnuose Pravieniškių kemsynuose knibždėte knibžda gyvačių. Jeigu jų neužkliudai, neužmini ar kitaip nesuerzini - nepuola, tačiau reikia būti labai apdairiai, saugotis... Dėl to stengiuosi pasirinkti sausesnes vietas - žinau, kokiuose kemsynuose jų daugiausia... Į mišką visuomet su manimi bėga ir pora šunelių. Su jais daug drąsiau jaučiuosi.
