Vytautas Žutautas
Gaila, kad sovietų prokurorai atvažiavo kovo mėnesį...
1990 metų kovo 30 dieną didžioji dalis Lietuvos prokuratūros prokurorų atsisakė tarnauti Maskvai, todėl šią datą nuspręsta laikyti Lietuvos prokuratūros atkūrimo diena, arba Prokuratūros švente. Prieš trylika metų Generalinėje prokuratūroje apsireiškę Maskvos emisarai bandė įkalbėti Lietuvos prokurorus paklusti jų statytinio prokuroro Petrausko valdžiai, tačiau dauguma Generalinės prokuratūros darbuotojų dar iki pietų išėjo iš pastato, o po pietų į pasitarimą sukviesti rajonų prokuratūrų prokurorai vieningai nušvilpė maskvietį Vasiljevą. Oficialiai Prokuratūros atkūrimo diena pažymima tik antrą kartą, nors šią datą tų įvykių dalyviai pažymi kasmet jau nuo 1991 metų kolegų susibūrimuose pakeldami taurę šampano. Ta proga kalbinamas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Ramutis JANCEVIČIUS juokais apgailestavo, kad sovietiniai prokurorai atsibeldė ne liepos mėnesį, mat tuomet mūsų prokurorai savo šventę su šeimos nariais galėtų švęsti gamtoje.
- Sovietmečiu buvo įprasta įvairių švenčių proga raportuoti apie pasiektus laimėjimus tik paminint dar pasitaikančias nereikšmingas problemas. Jei tokį raportą tektų rašyti jums, nuo ko pradėtumėte?
- Tokių šventinių raportų nesu rašęs ir iki 1990 metų, tačiau žmonėms galiu pasakyti, jog Lietuvoje, ir ypač Vilniuje, pastaraisiais metais gyvenimas tapo šiek tiek ramesnis. Net ir mūsų oponentai pripažįsta, kad šiandien nebėra to laukinio turto prievartavimo, daugiau ar mažiau izoliuoti patys pavojingiausi organizuotų nusikaltėlių susivienijimai. Ir Januškevičiaus gauja, ir Zeliono grupė, ir daugelio kitų gaujų nariai jau nuteisti, arba tuoj stos prieš teismą. Nesakau, kad teisiniu požiūriu mūsų gyvenimas tapo geras, bet gatvėse jau tikrai ramiau. Jei tempai nesulėtės, po 4- metų apie sostinę galėsime kalbėti kaip apie saugų ir ramų miestą, nors ir dabar tai ramiausias miestas tarp didžiųjų šalies miestų.
Na o pagrindinės mūsų problemos ir taip daug kam žinomos. Tai finansiniai nepritekliai, orgtechnikos trūkumas. Norėtųsi, kad šiandien būtų geresnė mūsų prokurorų kvalifikacija. Prokurorų atranka turėtų būti panaši į teisėjų atranką. Priimant į darbą prokuratūroje labiausiai turėtų būti vertinami sąžiningumas, padorumas ir ištikimybė. Tai turėtų galioti ne tik prokuratūrai, bet ir visai teisėsaugai bei teisėtvarkai. Prie šių savybių dar pridėjus žinias, ko gero, gautume idealų prokurorą, policininką ar teisėją. Su tokiais būtų galima ir kalnus nuversti. Šiaip trūkumų yra nemažai, tačiau ši šventė tikrai ne ta diena, kai reikia atsiklaupus ant kelių ir mušantis į krūtinę tvirtinti, kokie mes būtume dori ir geri, jei švenčių proga išsireikalautume sau to, ko dar negali duoti valstybė. Artėja gegužės 1-oji. Tądien įsigalios tiek naujasis Baudžiamasis kodeksas, tiek naujasis Baudžiamojo proceso kodeksas ir kils daug naujų problemų. Esu įsitikinęs, kad visuomenė mus keiks, nes pradžioje bus daroma pakankamai daug klaidų, vienas kitas asmuo dėl mūsų nepatyrimo ar iki galo neišsiaiškintų naujųjų įstatymų net gali išvengti atsakomybės. Nors ir ruošiamės, kad to neįvyktų, šis procesas pradžioje bus labai sunkus.
- Ar įsigaliojus naujajam kodeksui neprognozuojate, jog kai kurių nusikaltimų gerokai padaugės?
- Nusikaltimų skaičiaus augimas ar mažėjimas tam tikra dalimi priklauso ir nuo įstatymų leidėjų. Pastarieji kai kurias veikas dekriminalizuoja, o kitas - atvirkščiai - kriminalizuoja. Tai atsispindi ir naujajame kodekse. Kai kurios veikos, už kurias anksčiau buvo numatyta tik administracinė atsakomybė, dabar jau bus traukiamos baudžiamojon atsakomybėn ir atvirkščiai. Nesu aiškiaregys ir nesiimu prognozuoti, kas bus, tačiau nusikalstamumas neabejotinai mažėja ir mažės. Keičiasi nusikaltimų pobūdis - jie tampa gerokai rafinuotesni. Nusikaltimams dabar ruošiamasi iš anksto, jie kvalifikuotesni. Kiek teko bendrauti su ekspertais ir specialistais iš Europos Sąjungos valstybių, tai jie, susipažinę su mūsų veikla, gerokai nustebdavo, nes viską įsivaizdavo esant gerokai žemesniame lygyje. Pasirodo, nėra viskas taip gerai pas juos ir viskas taip blogai pas mus.
- Ar kasdien susiduriant su blogiu jumyse nesikaupia nuosėdos, kenkiančios šeimyniniam gyvenimui?
- To reikėtų klausti mano žmonos. Tačiau turiu pripažinti, kad visko būna. Pagal charakterio tipą esu cholerikas, todėl galiu visą blogį "suryti" ir kaupti viduje, tačiau vieną dieną tas vulkanas išsiveržia į viršų ir, kaip dažniausiai gyvenime esti, didžioji "lavos" dalis tenka šeimai. Svarbiausia, jog žinau apie savo ydą ir stengiuosi kiek įmanoma valdytis. Tokiais momentais žmona išvažiuoja iš namų ir palieka mane vieną. Kai sugrįžta po dviejų valandų, aš jau būnu toks, kaip ir prieš savaitę. "Išsikrauti" geriausiai padeda medžioklė ir buvimas gamtoje. Turiu nuostabius tėvus ir uošvį, pabuvęs pas juos atgaunu dvasinę pusiausvyrą. Nuvažiavęs į "uošvijos dvarą" Utenos rajone, ant ežero kranto, ir pabuvęs ten bent tris dienas jaučiuosi kaip naujai pakrautas akumuliatorius. Medžiodamas taip pat labiau vertinu ne šūvį, o pasėdėjimą bokštelyje ir pokalbį su pačiu savimi gamtos prieglobstyje. Taip atsipalaiduoju ir vėl tampu pačiu savimi.
- Ačiū už pokalbį.
