Dvilypė Lietuva
- Dabar dažnai kalbama apie "dviejų Lietuvų" priešpriešą. Ji paprastai aiškinama medžiaginėmis aplinkybėmis - perskyra tarp turto ir neturto, miesto ir kaimo. Ar sutinkate su tokiu aiškinimu?
- Susidūrėme su tuo jau Atgimimo laikotarpiu, atkurdami valstybę, ir po to, kai pradėjo ryškėti, jog atkurta valstybė bus visai kitokia nei sovietinė respublika. Tada išryškėjo Lietuvos visuomenės dvilypumas ir nesutarimas tarp tų, kurie norėjo, kad Lietuva būtų kitokia, ir tų, kurie norėjo, kad ji nebūtų labai kitokia. Pastarieji norėjo, kad ji liktų beveik tokia pat, kaip anksčiau - su buvusiomis privilegijomis, įprastine tvarka, nuolat šelpiama ekonomika, be žemės nuosavybės teisės.
Tas visuomenės dvilypumas buvo visą laiką. Kai kada jis buvo identifikuojamas kaip politinė kairė ir dešinė, kaip Rytai ir Vakarai. Tos sąsajos turėjo pagrindo.
Dabar atsiranda ir yra eksponuojamas naujas motyvas - turto ir skurdo, socialinės nelygybės. Nors jos tikrai esama ir mums nepavyko išvengti, kad ta nelygybė nebūtų pernelyg didelė - tai ligšiolinės Lietuvos politikos neatsargumas ir klaida, - iki šiol neskambėjo klasių kovos šūkiai. Nebuvo taip atvirai grasinama padegti "buožių" ūkius. Tai jau ne turtingųjų ir neturtingųjų priešprieša, o bolševikinis sindromas.
- Kokia yra neseniai pasirodžiusios Vytauto Petkevičiaus knygos "Durnių laivas" politinė prasmė?
- Ji man pasirodė kaip pikto puspročio rašinys - tokio, kuris žiūri į lubas ir fantazuoja apie kadaise pažinotus žmones, visai nesivaržydamas dėl to, jog tai beveik nieko bendra neturi su tiesa. Tam tikru žinomu metodu maždaug penki nuošimčiai minimų faktų, aplinkybių ar datų pateikta tikroviškai, bet prie jų pridedamas turinys yra nerealistinis, kupinas keršto. O politiniu atžvilgiu svarbu tai, kad ši knyga pasirodė būtent dabar, ne pora metų anksčiau ar vėliau.
- Lyginote Lietuvos valstybingumą su namu, dėl kurio trūkumų kartais kviečiama jį padegti, užuot šalinus trūkumus ir padarius "remontą". Ar pastaruoju metu tokių "padegėjų" daugėja, ar jie tampa labiau girdimi?
- Sunku daryti išvadą, ar jų staiga daugėja, ar jie tiesiog tampa aršesni. Gali būti ir vienaip, ir kitaip. Galbūt daugėja, nes jų daugėjimas skatinamas. Man pasakoja, kartais matau ekrane, kaip į vykstančius susitikimus su visuomene renkasi dar neįpykę žmonės: daugelis iš smalsumo, norėdami pamatyti prezidentą. Ir tada jie nukreipiami, indoktrinuojami. Iš to galima spręsti, kad jų skaičius dauginamas pagreitintu tempu.
