Sporto reikia kaip maisto
Prieš 11 metų Marijampolės policijoje Budėtojų skyriaus vairuotoju pradėjęs dirbti Alius Pakrosnevičius (dabar 39 m.), nuo to laiko "išbandytas" dar keliose policijos darbo grandyse, dabar yra Marijampolės kriminalinės policijos Autotransporto priemonių grobimo tyrimo poskyrio viršininkas. Šį pareigūną gerai pažįsta ne tik teisėsaugininkų rankose atsidūrę mašinų vagys. Marijampolėje ir už jos ribų Alius yra žinomas ir kaip automobilių sporto entuziastas, aktyvus automobilių krosų dalyvis.
- Kodėl esate susidomėjęs būtent automobilių sportu? Gal neužtenka adrenalino, gaunamo sunkiame ir pavojingame darbe - ruošiant nusikaltėlių gaudynes, tūnant pasalose, bendraujant su mašinų vagimis?
- Na, jeigu būčiau kitos sporto šakos gerbėjas, turbūt kiltų klausimas, kodėl būtent ji prie širdies. Taip jau išėjo, kad dar mokyklos laikais, be itin mėgto ir gana sėkmingai žaisto futbolo (teko atstovauti miesto komandai), dar susidomėjau kartingais, vėliau - vadinamaisiais bagiais. Automobilių sportas įtraukė ir domina iki šiol. Na, ne man, lengvaatlečio duomenimis nepasižyminčiam vyrui, lakstyti paskui futbolo kamuolį... Žinodamas apie senas automobilių sporto tradicijas Marijampolėje, 1997 metais, jau būdamas policijos pareigūnas ir turėdamas nuosavą "bagį", kreipiausi į tuometinius Kalvarijos miesto vadovaujančius darbuotojus ir atkreipiau jų dėmesį į tame mieste buvusias dėkingas sąlygas įrengti automobilių kroso trasą. Dėmesingi valdininkai mano mintims pritarė, ir tais pačiais metais jau įrengtoje trasoje vyko pirmosios varžybos Kalvarijos taurei laimėti. Dalyvavo ne tik mūsų krašto entuziastai, bet ir automobilių kroso sportininkai iš visos Lietuvos, net iš Latvijos. Nuo tada ši trasa įtraukta į Lietuvos automobilių kroso čempionatą. Joje kasmet vyksta vienas kroso etapas. Visuomet dalyvauju ir pats. Kai įsivažiavome, tai palikti jau nebeišeina. Išsiplėtė dalyvių ir įdomių pažinčių geografija, renginiai tapo žinomi ir žiūrovų laukiami. Šis sportas nesusijęs su mano tiesioginiu darbu - tai mano laisvalaikis. Jis man labai įdomus: nenumatytos situacijos, įtampa, greitis, reakcija, kliūtys. Žodžiu, tikrai gera dozė adrenalino. Šis malonumas laisvalaikiu ir "smagumai" dirbant - skirtingi dalykai.
- Savo pomėgiu užkrėtėte ir savo vaikus, žmoną?
- Žmona tikrai nėra patenkinta, kad esu galvą pametęs dėl automobilių kroso ir dalyvaudamas varžybose, ir organizuodamas šiuos renginius, tačiau per tiek metų jau susitaikė su tuo, kas yra, nes žino, kad man šio sporto reikia kaip maisto. Ji vyksta kartu į varžybas, tačiau dažniausiai nežiūri, kaip sekasi važiuoti, o tik padeda morališkai, lūkuriuoja įsikurtose stovyklavietėse, "šildo" atmosferą. Jai turbūt labiausiai rūpi jau kelerius metus kartu su manimi aktyviai sportuojantis mūsų šešiolikmetis sūnus. Povilas buvo gal vos vienuolikos, kai jau gerai jautėsi prie automobilio vairo. Netrukus po to jis pradėjo dalyvauti automobilių slalomo varžybose kartu su kitais jo amžiaus ar kiek vyresniais vaikais, yra tapęs Lietuvos čempionu. Povilas irgi jau pametęs galvą dėl automobilių sporto. Pastaruoju metu jam esu kaip treneris, pastebėjau, kad vaikinas yra perspektyvus šioje sporto šakoje. Štai šiemet jis startavo automobilių kroso čempionate Lietuvos taurei laimėti. Po jau įvykusių penkių etapų (liko dar trys) jis užima trečiąją vietą. Toks nemenkas rezultatas neleidžia ir man dabar pasitraukti - tik treniruojamės ir tobuliname savo įgūdžius. Beje, mūsų pamėgta sporto šaka nesvetima ir metais už Povilą vyresnei dukrai Editai.
- Automobilių kroso trasose matomą sportininką gal šilčiau vertina mašinų vagystėmis užsiimantys nusikaltėliai - potencialūs krosų žiūrovai, sirgaliai? Juk žinome, kokia dažniausiai būna jų nuomonė apie, jų terminais tariant, "mentus"?
- Nemanau, kad sportas kelia mano autoritetą nusikaltėlių akyse. Mašinų vagys, su kuriais dažniausiai pastaruoju metu man tenka bendrauti, turi savo susikurtus vertinimo kriterijus. Žinau tik tiek, kad net ir nuolat teisėsaugininkų akiratyje esančių mašinų vagių nelaikau savo asmeniniais priešais. Jeigu būna proga pažįstamą "blogietį" kur nors susitikti ne darbo metu, nevengiu ir ranką paduoti, jeigu jis ją ištiesia pasisveikinti. Per tiek savo darbo metų susidariau nuomonę, kad automobilių vagys - kiek daugiau išprusę nei gvelbiantieji lašinius, bidonus ar gyvulius. Jie pastudijavę įstatymus, gudresni, nors labai nervingi. Su jais geriau elgtis gražiuoju - tai visapusiškai naudingiau. Sulaikomas kone kas antras nusikaltėlis priešinasi, tačiau vėliau aprimsta ir pradeda galvoti, kaip sausesniam išbristi iš klampios balos. Na, būti žinomam nusikaltėliams, sakyčiau, yra netgi savotiškas privalumas: manau, kad mano automobilis bent jau Marijampolėje vagių neturėtų dominti! Kol kas pas mus policijos pareigūnų automobilius vagys įsidėmėję ir apeina nelietę. Nebent nežinotų, kieno automobilį vagia. Sakote, dirbu policijoje "su išskaičiavimu"? Na, tiesiog tokia patirtis, tokios nerašytos tradicijos.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotr.:
- Policininkas Alius Pakrosnevičius - ne tik mašinų vagių, bet ir automobilių kroso trasų "siaubas"
