Pensininkas patyrė, kad Lietuvoje reikia viešnamių
Marijampolietis pensininkas Petras Zakarevičius (72 m.), vienatvės slegiamas našlys, prieš keturis mėnesius ryžęsis susirasti draugę ir apie tai pasiskelbęs vietos laikraštyje ("Pensininkas laukia doros ir mielos moters paramos ir paguodos senatvėje. Dovana - butas"), šiandien dar negali pasidžiaugti išsipildžiusia savo svajone. Apie šį nuotykių ieškotoją mes rašėme balandžio mėnesį, o dabar pasidomėjome, kaip vienišiui sekėsi megzti naujas pažintis. (Tuokart redakcija sulaukė susidomėjusiųjų skambučių ne tik iš Marijampolės, bet ir iš Šilutės, Prienų, Kaišiadorių.)
- Tai gal jau dalijatės savo vienatvę dviese? Ar nereikėjo organizuoti konkurso laimėtojai išrinkti?
- Gyvenu vienas kaip ir gyvenęs. "Judėjimo" buvo nemažai, tačiau - jokios naudos. Turbūt negerai suformulavau savo skelbimą, nes dauguma skambučių buvo maždaug tokie: "Kiek jums metų ir kiek kartų per savaitę "padarai"? (Na, suprantat, koks lytinio pajėgumo potencialas?) Būdavo, laikau telefono ragelį rankoje, tokį klausimą išgirdęs, ir nežinau, kaip geriau pasielgti - trenkti jį iš karto, ramiai padėti ar tęsti pokalbį. Dažniausiai akimirksniu nuspręsdavau kalbėtis toliau, kad galėčiau detaliau paaiškinti, kam man reikalinga dora ir miela moteris. Užsimegzdavo visai įdomių pokalbių. Aš aiškindavau pašnekovėms, kad reikia suprasti skirtumą tarp jaunų žmonių meilės, kai ji varoma sekso, sekso ir dar kartą sekso, ir pensininkų bendravimo, kuris paremtas vienas kito supratimu, atjauta, artima draugyste ir gal net mielais lytiniais santykiais, kiek dar leidžia jėgos ir dylantys jausmai. Dažniausiai po mano tokių "paskaitų" telefono ragelyje stodavo tyla, pertraukiama signalo. Vadinasi, pašnekovės ieškojo ne to, ko aš.
- O ar buvo pas jus į namus užėjusių moterų, kad iškart galėtumėte vienas kitą įvertinti, jog nesate atstumiantys vienas kitam?
- Buvo ir užėjusių. Viena simpatiška, dvigubai už mane jaunesnė moteris iš karto pasakė, kad ji yra šiuo metu nuteisto žmogžudžio žmona. Dėl to dabar pakrikusi ir visa jos šeima, nėra kur glaustis. Aš kategoriškai atsisakiau bet kokios draugystės su ja. Vėliau pradėjau graužtis, ar gerai pasielgiau. Ar žmogžudžio žmona būtinai turi būti ir bloga moteris? Juk žmogžudžiais negimstama - tai mes, "geroji" visuomenė, "pagaminame" žmogžudžius. Ir kol yra žmogžudžių, tol bus ir žmogžudžių žmonų. Pasmerkiau moterį per greitai - juk ji galbūt irgi tik tokia pat nelaiminga, bet laimės trokštanti būtybė.
Kita užėjusioji buvo visai jaunutė - gal kokių penkiolikos. Ji prisistatė: "Pagal skelbimą". Tyliai įėjusi atsisėdo ant kėdės kraštelio ir paprašė... padaryti... Iškart supratau, ko paprašė, bet suvaidinau nesusivokęs. Merginukė tik suplojo ranka sau ties tarpukoju ir droviai nuleido akis. Sakė labai norinti pabandyti, bet pati užkalbinti kokį nors vyrą gatvėje nedrįstanti. Vos tik užklausiau, kiek jai metų ir ar jos mama žino, kur dukrelė, atvykėlė apsiašarojo ir, šuoliu pakilusi nuo kėdės, žaibo greičiu dingo už durų. Dabar tik spėlioti galiu, kodėl mergaičiukė ieškojo mano, senelio, draugijos.
Buvo ir kita artumo ieškanti moteris. Senmergė - taip pati prisistatė, bet nesena. Graži, velniūkštė... Iš jos veido, jos šypsenos, akių ir lūpų dar neišnykęs jaunystės spindesys. Išsikalbėjome. Jos biografija - nors romaną rašyk. Na, galvoju, seneli, dabar laikykis: šita tai jau neišbėgs verkdama. Ir neišbėgo. Aš irgi jos nevijau. Galit tikėti, galit ne - mane nugalėjo aistra, prisiminiau jaunystę. Bet po kartu praleistos nakties moteris pasakė, kad ji man per jauna. Ir ji buvo teisi... Taip ir likau vienas su savo vieniša dalia. Juk ne sekso aš šaukiausi rašydamas skelbimą.
- Tai niekas ir jūsų žadamu butu nesusigundė? Nė viena neišrėžė tiesiai, ko norinti?
- Pirmiausia dėl to buto susirūpino mano draugai. Patarė atšaukti tuos žodžius iš kelis kartus kartoto skelbimo - esą kai jau draugė "prilips", tada galima apie dovanojamą pastogę užsiminti tik jai vienai. Sakė draugai: "Nunuodys tave, Petrai, bobos. Bus per vėlu atsikvošėti". Kiti įtikinėjo, kad pažadėdamas svetimai butą, skriaudžiu savo suaugusius vaikus. Tačiau taip nėra - savo vaikus aš esu aprūpinęs.
Taigi viena moteriškė tiesiai šviesiai ir pasakė atėjusi "padraugauti" tik dėl to buto. Tai buvo inteligentiška senutė su lazdele. Sakė, buvusi mokytoja. Daug ji tada kalbėjo ir prabilo, kad jos anūkams reikalinga pastogė. Esą du užauginti sūnūs jau žuvę, tad vaikaičiai - jos rūpestis. Moteriškė vis slinko artyn su kėde, kol pratarė mokanti ir "švelniai padaryti". Tik apie tą švelnumą ji kalbėjo vis mylimus, bet likimo nuskriaustus anūkus minėdama - kad jie mane pas daktarus ir pas kunigą vežios, kad prižiūrės, kad guos... Atstūmiau tą išskaičiavimo atvestą anūkų mylėtoją - buvo priversta greitai išeiti. Net nusispjoviau! Taip ir nesupratau, ko labiau - sekso ar pastogės - norėjo ta buvusioji pedagogė...
Žinot, iš visų tų vizitų, tarsi atlikęs didelį praktinį tyrimą, padariau vieną rimtą išvadą: pas mus labai reikalingi viešnamiai - ir ne tik vyrams, bet ir įvairaus amžiaus moterims! Net neverta apie tai diskutuoti. Kodėl mes tokių įstaigų taip bijome net ir žengdami į Europą, kurios patirtį siekiame perimti? Jeigu būtų viešnamių, sekso ištroškusios moterys ir merginos nevarstytų atsitiktinių durų "pagal skelbimą", nelūkuriuotų gatvėse galimų klientų - galbūt smurtautojų, o galbūt ŽIV nešiotojų ar venerinių ligų platintojų. Daugeliu požiūrių nebūtų drumsčiamas mūsų gyvenimo vanduo. Juk, kaip sako išmintis, drumstame vandenyje lengva pagauti kreivą (netinkamą) žuvį. Ne veltui lotynai sakydavo: "Curva riscis akva piscis" - kreiva žuvis vandenį geria.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Nuotrauka iš redakcijos archyvo:
- Viliojantis skelbimas nepadėjo pensininkui Petrui susirasti gyvenimo draugę, bet nuobodžią kasdienybę praskaidrino
