Senamadiškas darbuotojas
Su Alytaus GRPDK direktoriaus pavaduotoju auklėjamajam darbui Juozu Adomaičiu kalbasi korespondentė Ramutė Pečeliūnienė.
- Įkalinimo įstaigų sistemoje darbuojatės jau daugiau nei du dešimtmečius. Ar tai reiškia, jog darbas su nuteistaisiais labai malonus ir įdomus, todėl jo ir nekeičiate?
- Nesakyčiau, kad tai labai malonus ar patrauklus darbus... Nors šiuo metu labai madinga keisti mašinas, žmonas, darbą, bet aš tikriausiai esu senamadiškas, todėl kuo pradėjau, tuo ir užbaigsiu. Esmė ta, kad ilgiau dirbdamas vienoje vietoje susigyveni su kolektyvu, pradedi pažinti jo narių savybes, gali prisitaikyti prie jų arba jie prisitaiko prie tavęs... Per tuos dvidešimt dvejus su puse metų teko padirbėti beveik visose įkalinimo įstaigoje esančiose pareigose (pradedant dispečeriu), kol galiausiai tapau direktoriaus pavaduotoju. Šiame poste dirbu nuo 1991 metų liepos 1 dienos. Mano darbas yra kūrybinis ir, netgi sakyčiau, nenuspėjamas. Jūs, žurnalistai, dažnai apsilankote, užduodate vis kitokį klausimą, o man reikia atsakyti protingai, kad paskui nebūčiau pavadintas paskutiniu asilu... Kadangi esu gimęs po Avino ženklu - nuolat sukuosi įvykių verpete.
- Kalinių auklėjimas, galima sakyti, atiduotas į jūsų rankas. Ar sunku "blogietį" paversti "geriečiu"?
- Šventajame Rašte parašyta, kad net vieną paklydusią avelę reikia gelbėti... Nesakyčiau, kad mes nuteistuosius išauklėjame, tačiau tokį tikslą turime. Tačiau, be gerų norų, dar reikia ir visai komandai dirbti vieningai - ne vien auklėtojams, bet ir auklėjamiesiems. Tada jau galima šio to pasiekti. Galiu pasidžiaugti, jog vienas bausmę atlikęs nuteistasis buvo įstojęs į kunigų seminariją. Gal to ir negalima laikyti mūsų nuopelnu, tačiau mes jam tiesiog patarėm ir laiku nukreipėm teisingu keliu. Labai džiugu, kai išvykstantysis į laisvę padėkoja, pasako, kad tikrai padėjom, kad buvom jam beveik kaip broliai, tėvai arba tiesiog geri patarėjai. Tačiau laiškais auklėtiniai mūsų nelepina. Kiek čia dirbu, gavau tiktai vieno buvusio kolonijos gyventojo žmonos laišką, kuriame ji dėkojo, kad atvedžiau jį į doros kelią. Tačiau tai ne mano vieno - viso mūsų kolektyvo pastangos...
- Neseniai atidarytoje Respublikinėje nuteistųjų kūrybos darbų parodoje buvo pristatyti ir jūsų įstaigos kalinių eksponatai. Kokią naudą nuteistiesiems duoda ši veikla?
- Kurdamas nuteistasis visų pirma yra užsiėmęs, jam nereikia sėdėti ir žiūrėti į lubas ar tuščiomis kalbomis beprasmiškai leisti laiką. Kai kuriantį žmogų įvertini, jis dar labiau stengiasi, dar labiau gilinasi į kūrybą. Ekspozicijų salėje matyti geroji nuteistųjų dvasia. Žmogus, kolonijoje įgavęs įgūdžių, išėjęs į laisvę turės lyg ir savo amato pradžią, tiktai, žinoma, jį reikės išplėtoti. Ir labai džiugu, kad tas kitados suklydęs žmogeliukas susigauna mažytę ledo lytį, kurios dėka nenuskęsta gyvenimo upėje... Todėl tokiems vyrams išeinant į laisvę visada linkiu suderinti savo sugebėjimus su protu...
