Kai vaikų namai mieliau nei šeima
Kalvarijos savivaldybės (Marijampolės apskr.) Vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėjos Eugenijos Čiuplienės teigimu, nerimą šio skyriaus darbuotojoms kelia bene 100 savivaldybės teritorijoje gyvenančių asocialių, su teisėsaugininkais susiduriančių šeimų. Jose auga per 220 tėvų meilės stokojančių nepilnamečių vaikų. Vedėja pastebėjo, kad VTAS darbe pastaruoju metu vis labiau ryškėja nauja tendencija - žmogaus artumo ir šilumos ieškantys vaikai patys prašosi priimami į globos įstaigas. Apie tai su E. Čiupliene kalbėjosi korespondentė Irena Zubrickienė.
- Apie laimingos vaikystės stokojančius vaikus jums praneša tokių nepilnamečių giminės, kaimynai, neretai ir anonimai. Ar būna, kad perduoti pavojaus signalai nepasitvirtina?
- Nors dauguma VTAS sąrašuose esančių šeimų mums gerai pažįstamos nuo seniau, atsiranda ir naujų. Geranoriški pranešimai apie neprižiūrimus ar skriaudžiamus vaikus dažniausiai pasitvirtina. Tačiau retkarčiais būna ir atvirkščiai - nuvykę randame sutvarkytus namus, švarius ir pavalgiusius vaikus. Štai neseniai tokia informacija nepasitvirtino apie Jungėnuose gyvenančią jauną našlę, auginančią du mažylius. Nors belieka manyti, kad pasidarbavo kažkodėl pikto jai linkintys žmonės, tačiau mes ir ateityje į tą butą užsuksime. Kaip ten bebūtų, vis dėlto kalbų, visiškai išlaužtų iš piršto, nebūna.
- Minėjote, kad atsiranda vaikų, kurie patys kreipiasi į jūsų skyrių ir prašosi apgyvendinami globos įstaigose. Anksčiau teko girdėti atvirkščiai: jūsų kolegos sakydavo, kad vaikas, kokie bebūtų jo namai ir tėvai, glaudžiasi tik prie jų, o jėga išplėšti mažametį iš jam įprastos aplinkos - didžiulė moralinė trauma.
- Taip ir yra: jeigu vaikas mažametis, jis dažniausiai glaudžiasi ir už girtuoklės bei valkatos gimdytojos, nes kitoks gyvenimas jam nepažįstamas, vaikas nežino, kas jo laukia už namų slenksčio. O paaugliai, pastebėjome, neretai yra nepakantūs gėdą jiems darantiems tėvams ir namams, kartais siekiantys savotiško keršto ar tik pagąsdinti. Štai sangrūdiškių sugyventinių pastogė šilta tėra tik bendram jų mažamečiam vaikui, o motinos mergautinis, dabar jau paauglys, buvo nuolat auklėjamas smurtu - diržu ir viskuo, kas tik papuola po ranka. Tuomet vaikinukas pats nuėjo į Sangrūdos vaikų namus. Motina bandė jį perkalbėti, bet nuoskaudų kankinamas berniukas liko kategoriškas. Teko sutvarkyti reikiamus dokumentus ir apgyvendinti jį vaikų namuose. Kitam tėvui, tris vaikus auginančiam našliui, po kilusio konflikto su paaugliu sūnumi, vis dėlto pavyko jį perkalbėti. Kurį laiką vaikų namuose pagyvenusio berniuko tėvas atsiprašė, juo labai rūpinosi, todėl sūnus sugrįžo į namus. Paauglė mergina, invalidė, neapsikentusi, kad valkataujanti ir girtaujanti jos motina nuolat savo reikmėms praleidžia jos pensiją, taip pat atėjo į vaikų namus. Pajutusi, kad liks be pajamų, motina dar bandė perkalbėti dukrą, tačiau šioji nesutiko. Dabar mergina gyvena ramiai, jau susitaupiusi ateičiai nemažą sumą pinigų. Beje, pastebėjome, kad į vaikų namus savo noru išėjusių gyventi paauglių ryšiai su gimdytojais paprastai greitai nutrūksta. Pastarieji aiškina, kad neturi pinigų nei kelionėms, nei lauktuvėms. Bandome įdiegti, kad vaikui pirmiausia reikia pasimatymų, pokalbių, nenutrūkstančio ryšio, tačiau - veltui.
- Negi taip ir nebūna klystkeliuose nuvargusių gimdytojų, vėliau "atsivertusių"?
- Labai gaila, bet tai itin reti vienetai. Būna, kad "pasitaiso" keliems mėnesiams, bet netrukus vėl grįžta į savo įprastą gyvenimą. Tokiose šeimose dažniausiai pavyksta tik pristabdyti degradaciją, o kenčiančių vaikų problemą teišsprendžia jų pilnametystė. Džiaugiamės, kad mūsų savivaldybėje dar neteko vaiką įskaudinti du kartus - kai jis nelaimingas ir pas tėvus, ir pas vėliau atsiradusius globėjus. Nors informacijos apie klystelėjusius globėjus vis dėlto tekę išgirsti.
- Dėkoju už pokalbį.
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotr.: Eugenija Čiuplienė
2002 01 29
