Kiekviena diena - tai puslapis iš knygos
Kalvarijos savivaldybės Jusevičių medicinos punkte (Marijampolės apskritis) jau du dešimtmečius dirbančią bendruomenės slaugytoją Liną Leonavičienę vietos ir aplinkinių kaimų gyventojai aplanko ne tik tada, kai pradeda krėsti liguistas drebulys ir pasireiškia pirmieji nesveikatos požymiai. Daugelis skuba pasiguosti medikei susipykę su sutuoktiniu, kai gyvenimo draugą ar draugę įtaria neištikimybe, kai nesulaukia vaikų dėkingumo. Kaimo medikė juokauja - esanti kunigas ir policininkas, psichologas ir pedagogas.
- Minėjote, kad pastaruoju metu jums vis dažniau tenka "nustatyti" neįprastą "diagnozę" - tinginystę.
- Tikrai taip yra. Nemaža dalis žmonių jau atpratę dirbti ir pragyvenimą užsigarantuoti savo prakaitu. Tokiems kur kas lengviau tiesiai paprašyti pinigų. Na, kai prašo populiariausių vaistų, nemoralizuoju - duodu ir įtraukiu į skolininkų sąrašą. Bet juk baisu, jeigu jau prigyvenome iki to, kad sergantis žmogus neišgali nė vaistų nusipirkti. Būna, pasiūlai prašančiajam darbo. Rodos, apsidžiaugia išgirdęs, kad ne tik pinigų už darbą gaus, bet bus dar ir pavalgydintas. Tačiau netrukus "prisimena" - esą šiandien turįs kitų planų! Kuo tai paaiškinti? Tik tinginyste! Išpaikino žmones visokios pašalpos, valstybės parama. Apmaudžiausia, kai ji skiriama vaikams, bet vaikai nuo tų pinigėlių tikrai nesušyla. Manau, šioje srityje yra dar neišmintų kelių.
- Ar pasitaikė jūsų aptarnaujamoje teritorijoje suaugusiųjų smurto prieš vaikus atvejų?
- Na, tokių, kad žiniasklaidos priemonės rimtai susidomėtų, nebuvo. Tačiau tai nereiškia, jog mūsų apylinkėse visi vaikučiai laimingi. Baisu buvo išgirsti, kad mažamečio sūnaus suerzintas jaunas tėvas paleido į savo vaiką kibiru ir stipriai sužalojo du pirštukus - vos jų nenukirto. Skaudu buvo žiūrėti į paauglį, prieš pusmetį palaidojusį tėvą ir prašantį padaryti taip, kad jam valstybės skiriami maitintojo netekties pinigai nepatektų motinai į rankas, nes ši juos pragerianti. Šiomis dienomis negaliu ramiai pagalvoti apie vienos, rodės, darnios ir tvarkingos šeimos likimą - du mažamečius berniukus turintys sutuoktiniai skiriasi, vienas kitą tepa juodžiausiomis spalvomis, o dėl to jų vaikai išgyvena didžiulę kančią. Mažuosius kankina ateities nežinomybė. Tėvas, neretai dirbantis ir naktimis, baiminasi, kad mažyliai dar negali gyventi savarankiškai. Motina, susiradusi kitą vyrą, šiandien dar nežino, ar jis taip pat maloniai priims ir jos vaikus. Pašaliečiui lengva nuspręsti vaikų likimą - esą tam yra skirti laikinosios globos namai. O man labai baisu: broliukai tų vaikų namų baidosi kaip velnias kryžiaus. Kas dabar galvoja apie šių vaikų sielose atsiradusias žaizdas, virsiančias negyjančiais randais?
- Taip skaudžiai reaguojate turbūt todėl, kad jūsų šeimoje panašių dalykų nebuvę - jums tai svetima, neįprasta...
- Laimei, turiu labai gerą vyrą, kuris dažnai ne tik mane nuveža pas pagalbos ieškančius kaimo gyventojus, bet ir pats jiems duoda patarimų, išklauso, užjaučia. Turime keturis šaunius vaikus. Du iš jų jau beveik savarankiški. Bet meluočiau, jeigu sakyčiau, kad gyvename be problemų. Vyriausias sūnus jau dveji metai gyvena ir dirba Airijoje. Jį matome retai. Galite įsivaizduoti, ką reikia išgyventi susitaikant su mintimi, kad jau niekada jis nebus nuolatinis namų gyventojas. Bet čia - turbūt irgi valstybės politika: jeigu jaunimas Lietuvoje turėtų pakankamai apmokamą darbą, tuoj pat sugrįžtų į gimtinę. Ir sūnus, ir jo draugai taip kalba. Galbūt todėl pasiguosti, pasikalbėti užėję žmonės dabar vis tvirčiau sako, kad neberinks jokio prezidento - esą vis tiek jis neskaito vadinamosios gyvenimo kasdienybės knygos, iš kurios puslapių kasdien vis garsiau verkia kančios ir nepriteklių iškamuoti žmonės.
- Dėkoju už pokalbį.
