Su "Akistata" gyventi įdomiau
(Ramutė PEČELIŪNIENĖ)
Ko gero Smulkinių kaime (Raseinių rajone) gyvenančią 58 metų Danutę Jagminienę būtų galima pripažinti pačia ištikimiausia "Akistatos" skaitytoja. Ši optimizmo bei vidinės energijos kupina moteris ne tik skaito mūsų laikraštį, dažnai išreiškia nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais, bet ir mielai dalyvavo ne vienoje šventėje, kurią visą vasarą Kauno apskrities miesteliuose organizavo mūsų laikraščio redakcija. Danutė gyvena gana nuošaliame vienkiemyje, tačiau norėdama įsijungti į Nemakščių miestelyje vykusias linksmybes, susitikti su mūsų redakcijos žurnalistais, dviračio pedalus mynė net 7 kilometrus. Ir beje, atvyko ne tuščiomis - redakcijos kolektyvui atvežė pačios pagamintų gardžių sūrių... Taigi, "Akistatos" korespondentė negalėjo neužkalbinti šios aktyvios skaitytojos ir paprašė atsakyti ją į keletą klausimėlių.
- Kada pirmą kartą į jūsų rankas pakliuvo "Akistata" ir kuo šis laikraštis jus sudomino?
- Dabar jau gerai neprisimenu, tačiau pirmą kartą "Akistatą" perskaičiau tikriausiai 1991 metų pradžioje. Nuo to laiko jis tapo mano mėgiamiausiau laikraščiu. Šis leidinys pavergė tuo, jog buvo rašoma apie tai, kas vyksta aplink mus - paprastai, aiškiai, nieko neslepiant ir nepagražinant. Man visą laiką labiausiai patikdavo skaityti žmonių likimus - galbūt todėl, jog ir pačiai teko patirti gana skaudžius gyvenimo smūgius. Nuo trejų metukų augau be tėvų - mane priglaudė seneliai, labai trūko motiniškos meilės ir šeimos židinio šilumos. Nė kiek ne mažiau domina teismai - mat įdomu žinoti, kokio atpildo susilaukia nusikaltėliai. Ypatingai smerkiu plėšikus, kurie įsiveržia į vienišų senukų namus, juos sumuša (o kartais net nužudo), atima paskutinei gyvenimo dienai sutaupytus pinigus. Tokius reikėtų bausti itin griežtai. Niekaip neįmanoma suvokti motinų, kurios ką tik pagimdžiusios nužudo savo kūdikius, veiksmus. Juk net ir katė gina savo kačiukus, jais rūpinasi, o žmogus tampa žiauresnis už gyvulį...
- Šiuo metu jūs esate bedarbė, tačiau vis dėlto sugebėjote užsiprenumeruoti "Akistatą" ne vienam mėnesiui. Kaip pavyksta suderinti pinigų stygių ir norą šviestis?
- Iš tiesų, jau ne vieneri metai niekur nedirbu (esu baigusi Vilniaus kooperacijos technikumą, įsigijusi maisto pasruošimo technologės diplomą, tačiau ši profesija man nepatiko), todėl gyvenu iš savo ūkio su vyru, kuris taip pat bedarbis nuo 1998 metų, auginame gyvulius. Pinigų labai trūksta, tačiau stengiuosi gyventi taupiai. Kaip jau minėjau - savarankiško gyvenimo būdo išmokau dar vaikystėje.
- Ko palinkėtumėte mūsų laikraščio darbuotojams ir visiems "Akistatos" skaitytojams?
- Jums linkiu stiprybės, į savo temų sąrašą įtraukti valdininkus, nes ne vienas jų savo turtus įgijo nesąžiningu būdu, o skaitytojams linkiu būti optimistais, nenuleisti rankų, nepasiduoti ir būtinai skaityti "Akistatą".
