Elgetos rankose - ir sutuoktinio penklitė
Marijampolietė Zita (54 m.) nė kiek nesidžiaugia, kad Lietuva tapo Europos Sąjungos nare ir lietuviams atsivėrė didesnės galimybės savo ateitį susieti su užsienio šalimis. Apie penkerius metus Marijampolės gatvėse bemaž kasdien elgetaujanti moteris nuogąstauja, kad į užsienį išvyks "pinigo dar nesugadinti" žmonės, kurie mieliausiai atkišdavo vieną kitą litą išmaldos prašančiai elgetai. O tie, kurie neišvyks, anot Zitos, patys greičiausiai padidins elgetų gretas...
- Pagal dėmesį jums taip ir skirstote žmones - į pinigo sugadintus ir nesugadintus?
- Žinoma, visada ir visur yra išimčių, tačiau pastebėjau, kad elgetas labiausiai užjaučia pensininkai, vaikai ir pinigų per kraštus nežarstantys žmonės. Turtuoliai, kuriuos atpažįstu pagal brangias jų mašinas, spindinčią aprangą, į mane visai nekreipia dėmesio - praeidami vaizduoja, kad nepastebi. Pradėjusi tokiems praeiviams kalbėti maldą, dažniausiai sulaukiu tik paniekinančių žvilgsnių - skubiai suka akis į šalį, tarsi galėčiau juos užkrėsti vargu. Pensininkai arba taip pat vargingai gyvenantys žmonės dažniausiai dar ir pasikalbėti sustoja, paklausia, kur mano šeima, ar esu pavalgiusi, nusistebi, kaip galiu sėdėti ar klūpoti ant šalto grindinio. Pakalbėję duoda pinigų arba atneša nupirkę kokią bandelę. Dažniausiai duoda rudais centais - iki lito. Priėję išmaldos duoti mažamečiai vaikai įmeta ir litą, ir du. Už kelių metrų likę tėvai stebi - jiems turbūt tai yra auklėjimo pamoka: "Va, kaip reikia užjausti elgetą" arba "Va, nesimokysi, negausi gero darbo - būsi kaip ši moteris..."
- Kaip jūs atsidūrėte gatvėje? Ar buvo paprasta pirmą kartą ištiesti ranką išmaldai?
- Viskas prasidėjo prieš kokius aštuonerius metus. Dirbau pieno kombinate, turėjau šeimą, butą. Vyresnysis sūnus, susigundęs turėti savo verslą, užstatė mūsų butą bankui ir pasiėmė paskolą. Nieko jam neišėjo - butą greitai praradome. Kaip tik tuo metu aš netekau turėto darbo - mažindami etatus darbdaviai atleido apie pusšimtį darbininkų. Sūnus, negalėjęs susitaikyti, kad butą praradome per jį, išvyko naujos laimės ieškoti į Rusiją. Nuo to laiko aš jo nemačiau. Su kitu sūnum ir vyru laikinai apsigyvenome pas draugę. Netrukus vyras mane paliko - iki šiandien mes neišsiskyrę, bet kartu nebegyvename, nebendraujame. Jaunėlis sūnus irgi neatlaikė sunkumų - pasikorė. Galite įsivaizduoti, ką turėjau išgyventi, kai per kelerius metus sugriuvo viskas, ką turėjau. Pradėjau sirgti, gulėjau ligoninėje. Grįžusi supratau, kad esu visiška vargeta, nes iki cento buvo pasibaigusios visos mano santaupos. Išpardaviau visus savo daiktus, turėtus papuošalus. Pradėjau ieškotis darbo, bet mano amžius ir išsilavinimas (teturiu vidurinį) darbdavių nedomino. Kiekvienas ištartas sakinys "ne, neturim - palikit savo duomenis, paskambinsim" man peiliu badė širdį. Žinojau, kad niekas nepaskambins, nes net neturėjau ką apie save palikti tiems ponams - nei nuolatinio adreso, nei telefono, galų gale dabar jau neturiu net asmens dokumentų... Šitaip ir atsidūriau gatvėje su ištiesta ranka. Gal būčiau tada dar nepradėjusi prašinėti pinigų, bet vieną dieną nuėjau į bažnyčią, o išėjusi ilgokai dairiausi prie jos, mąsčiau, mintyse meldžiausi. Net nepajutau, kaip iš bažnyčios išėjusi linksma jaunų užsieniečių pora pripuolė prie manęs, įspraudė į ranką net 20 dolerių ir šypsodamasi nuėjo. Tai iki šiol didžiausia suma, kurią esu kada nors gavusi. Ir verkiau, ir dusau nuo jausmų, kurie tada buvo apėmę mane, bet supratau: jeigu žmonėms esu panaši į elgetą, vadinasi, taip ir yra. Pradėjau elgetauti kasdien. Nė vieną dieną nebuvo lengviau, todėl kartą net žudytis bandžiau. Nepavyko - gal nelemta buvo. O po to viskas tarsi kitomis spalvomis nusidažė - nuo tada elgetauti einu kaip į darbą. Ar šalta, ar karšta, ar sveika, ar skauda - einu į savo tarnybą. Būna, kad nė dešimties litų nesusirenku per dieną, o būna, kad ir penkiasdešimt litų iš tų centų susidaro. Pinigai man reikalingi ne tik maistui, bet ir skausmą malšinantiems vaistams. Gydytis negaliu, nes neturiu dokumentų. Pasiduodu ir minčiai apie mirtį nuo ligų - greičiau visi mano vargai pasibaigs.
- Kaip į jus, elgetaujančią, reaguoja sutikti pažįstami žmonės?
- Užtat jums ir atsisakiau fotografuotis bei pasakyti pavardę, nes manęs net buvę savesni žmonės neatpažįsta! Matyt, per tą dešimtmetį labai pasikeičiau dėl išgyvenimų, dėl ligų, dėl vargo. Patikėkite - negeriu taip, kad galėtumėte vadinti mane alkoholike. Kartais, neslėpsiu, išgeriu su panašaus likimo žmonėmis, nes viską praradus kitaip neįmanoma užsimiršti, bet į šį savo darbą girta niekada neinu. Žmonės viską supranta, užuodžia, jie pikti - ir šiaip užgaulioja, niekina, laido replikas, auklėja, o girtą tai gal net su policija išnešdintų. Elgetauti išeinu apsimaukšlinusi skarą, užsileidusi ant akių plaukus. Kai pirmais kartais pamatydavau artėjančias buvusias bendradarbes, kaimynes ar šiaip pažįstamus žmones, sukdavausi šonan, kad nepastebėtų, bet greitai supratau, kad jie manęs neatpažįsta. Arba nenori pažinti. Aš dėl to tik džiaugiuosi! Linksmiausia buvo, kai prieš kokius metus išmaldą man į ranką įdėjo... buvęs mano vyras. Neatpažino ir jis. Turbūt gerai gyvena arba elgetų niekada nešelpia, kad tąsyk net penkis litus man numetė. Bet nepykstu nei ant jo, kad kadaise mane varguose paliko, nei ant žmonių, kurie pro elgetas praeina be jokio dėmesio. Kaip sakoma, kiekvienas yra savo likimo kalvis. Man, vadinasi, buvo nukaltas elgetos gyvenimas...
- Ačiū už pokalbį ir sėkmės jums.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Elgetaujant tik pradžia sunki - vėliau tai tampa lyg tarnyba
