Iš azartiškos žaidėjos - į seniūnės kėdę
(Ramutė PEČELIŪNIENĖ)
Galina Jengalyčeva laimėjo konkursą ir tapo Pravieniškių seniūnijos, kurioje šiuo metu gyvena per pusantro tūkstančio žmonių, seniūne. Nors Galina rusė, tačiau puikiai kalba lietuviškai. Į Lietuvą ji atvyko dar 1976-aisiais, būdama šešiolikmetė panelė, įstojo į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir ėmė rimtai studijuoti statybų inžinierės specialybę... Tačiau šįkart "Akistata" su seniūne apie daugiavaikes šeimas ir beglobius vaikus nekalbėjo...
- Esate azartiška moteris?
- Maždaug prieš šešerius metus ėjau su vyru pagrindine Kaišiadorių gatve panarinusi galvą, mat buvom šiek tiek apsipykę. Esu gana plepi, todėl galiu tylėti ne ilgiau kaip 20 minučių. Einant pro spaudos kioską vyras burbtelėjo:"Ar ta (atseit aš) nenorėtų į "Taip ir Ne"... Paprašiau patikslinti, ką jis norėjo pasakyti. Vyras pridūrė vieną žodį - "loto"... Taigi tada pirmą kartą gyvenime nusipirkau loterijos bilietą ir, didžiuliam džiaugsmui, nutrynusi apsauginę plėvelę radau tris "Taip", o tai reiškė, jog važiuoju į televiziją, pas A. Valinską. Nuo to viskas ir prasidėjo. Po pirmojo žaidimo pati važiuodavau į studiją, sėdėdavau tarp žiūrovų, aktyviai atsakinėdavau į klausimus. Matyt, A. Valinskui patikau, nes jis vėliau mane pakvietė į savo jubiliejinę laidą. Aš ir anksčiau domėjausi kryžiažodžiais, intelektualiais žaidimais, viktorinomis, tačiau nuo to laiko jais tiesiog susirgau... Žaidimo trauka buvo nepaprastai didelė. Vėliau šis žaidimas baigėsi, todėl "persimečiau" į "Žodžių mūšį", dalyvavau "Eridane", tapau šio klubo nare... Iš pradžių norėjau įrodyti, jog nė kiek ne mažiau išmanau nei lietuviai, o vėliau tai dariau savo malonumui.
- Tikriausiai į namus grįždavote ne tuščiomis rankomis?
- Iš tiesų, nuo pat pradžių man labai sekėsi. Ypač didelė sėkmė aplankė "Taip ir Ne" žaidime. Tąsyk namo parsivežiau fotoaparatą, palapinę, kalnų dviratį, vaizdo magnetofoną ir netgi kelionę į Ispaniją bei... 20 000 litų. Laimėjau viską, kas buvo įmanoma. Gal todėl, kad tuo metu buvo labai striuka su pinigais, o gal dėl to, jog laimėjau pirmą kartą, šios dovanos man buvo itin brangios. Vėliau žaisdavau ne dėl prizų - tiesiog buvo didžiulis noras dalyvauti.
- Ką jums, be materialinių vertybių, davė šie azartiški žaidimai?
- Buvo labai smagu pasijusti gudruole, nuolat tobulėti, lavintis bei kelti savo autoritetą. Paprastai žmogus pirmiausia dirba autoritetui, o paskui autoritetas dirba jam... Taigi, atrodo, ši taisyklė pasitvirtino. Išmokau gyventi žaismingai. Žaidimams dėkinga dar ir todėl, jog jie formavo sūnaus požiūrį į mane. Beje, labai teigiamą...
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu išlikti azartiška moterimi visą gyvenimą.
