Seniai šalčiai areštines aplenkia
Švenčių dienomis prie Marijampolės policijos komisariate esančios areštinės buvo stebimas kiek didesnis šurmulys nei įprasta, nes areštinėje dienas leidžiančių suimtųjų artimieji rūpinosi, kad šie nelaimėliai švenčių dienomis taip pat skaniau pavalgyti. Pakalbinome areštinės inspektorių Rimantą Makauską.
- Tiesiai šviesiai sakykite - suimtieji irgi švenčia?
- Oficialiai - ne. Jokių malonumų ir desertų areštinėn patekusiems asmenims nenumatyta - nei pagal jų elgesį, nei pagal charakterį ar prasižengimo laipsnį, nei pagal pažintį. Taip, taip, didžioji dauguma asmenų areštinėje gyvena ne pirmą ir ne antrą kartą - puikiai juos pažįstame, kai kuriuos areštinės darbuotojus jie net vardais vadina. Neanalizavome, tačiau nesuklysime teigdami, jog du trečdaliai areštinėje pabuvusių asmenų, atlikę bausmę įkalinimo įstaigoje, po gero mėnesio vėl patenka pas mus. "Senbuviai" puikiai žino areštinės tvarką, todėl didelių problemų lyg ir nebūna. Kuo gali pradžiuginti laisvės laikinai netekusius savo sūnus, brolius, vyrus ar sugyventinius, žino ir jau pripratinti jų artimieji. Bene daugiausia suimtaisiais rūpinasi jų motinos. Štai švenčių dienomis kone kiekvienas areštinės gyventojas gavo po didesnį ar mažesnį siuntinį. Nors pagal taisykles leidžiama perduoti tik vieną siuntinį per penkias dienas, žmonių, panorusių tai padaryti dažniau, neišprašėme - tegul nors taip sušildo savo neklaužadas. Juk niekas nepaneigs senos tiesos, kad sotus žmogus yra ramesnis, geresnis.
- Tikrinote perdavimus, todėl turbūt galite pasakyti, ar šventiniai siuntiniai buvo kitokie nei įprastai?
- Gausesni ir turtingesni. Nors kiekvienas jų gali sverti iki 10 kilogramų, šventėms leidome perduoti kiek didesnius. Kiekviename jų buvo kalėdaičių ir aguonomis apibarstytų kūčiukų, kumpių, rūkytų dešrų, kaimiškų lašinių? Prie viso to, ką areštinės gyventojai valgo kasdien (vienam asmeniui per dieną skiriama maisto maždaug už keturis litus), iš namų atvežtos gėrybės jiems turėjo būti kaip didžiausias delikatesas. Šventiniai perdavimai paprastai aplanko kiekvieną nelaisvėje atsidūrusį asmenį. Tiems, kurie iš savo artimųjų nieko nesulaukia, lieka tenkintis vaišinamųjų dalia - dažniausiai suimtieji dosniai dalinasi vienas su kitu.
- Toks įspūdis, kad izoliuotieji čia - kaip prisijaukinti keturkojai. Negi nė vienas per šventes nė juokais nešūktelėjo laukiąs Senio šalčio ir dovanų - sakykime, moterų ar kvaišalų?
- Areštinės gyventojus pralinksmina kiek kitokie "žaidimai", kurie nepriklauso nuo šventinių dienų. Štai vienas vilkaviškietis išgarsėjo ir visus nustebino išgėręs buteliuką spirituoto skysčio, skirto utėlėms naikinti. Liko gyvas, tik apdujęs pavaikščiojo ir visus nugąsdino! O vieną čigoną praminėm racionalizatoriumi. Jis, patekęs į areštinę, praardė čiužinio galą ir pats įlindo į jį kaip į miegmaišį! Naujutėlaitį čiužinį sugadino, todėl giminės į areštinę atvežė naują. Turbūt dar neužmirštas ir mūsų areštinėje buvęs vyras, kuris, norėdamas patekti į ligoninę, buvo prarijęs vyrišką laikrodį. Malonumas menkas - to svetimkūnio neoperavo, o laukė, kol pats pasišalins iš organizmo natūraliu būdu. Kiek metalinių šaukštų ir kitokių aštresnių daiktų suimtieji prariję, niekas taip ir neskaičiavo. Apskritai pastaruoju metu pastebime, kad žalojimųsi areštinėje sumažėję - jeigu nori pašiurpinti darbuotojus krauju, tai įsipjauna riešo viršutinę pusę ir laukia dėmesio...
- Ačiū už pokalbį. Sėkmės ateinančiais metais!
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotrauka: Marijampolės policijos areštinės inspektorius Rimantas Makauskas (nuotrauką turėjote rasti kompiuteryje penktadienį, gruodžio 20 d.)
