"Sužinau, kad sunku ne man vienai..."
Utenos rajono Šeduikių kaime gyvenanti, namuose šeimininkaujanti Eugenija Bučinskienė (54 m.) - viena ištikimiausių mūsų laikraščio skaitytojų. Anksčiau ji "Akistatą" prenumeruodavo, dabar - nusiperka. Korespondentė Virginija Grigaliūnienė jai pateikė keletą klausimų.
- Ponia Eugenija, kodėl jums patinka "Akistata"?
- Šį laikraštį skaitau todėl, kad jo straipsniuose atspindimas tikrasis mūsų gyvenimas - ne iškreiptas, ne pagražintas, o toks, koks yra iš tikrųjų: su skaudžiomis netektimis, išsiskyrimais, toli gražu ne visad išsprendžiamomis problemomis.
- Kaip jus tokie straipsniai nuteikia?
- Atsakysiu atvirai: perskaičiusi apie kitas šeimas ištikusias tragedijas, nelaimes, netektis, pagalvoju, kad sunku ne man vienai, kad kitiems irgi nutinka didžiulių bėdų. Ir pasidaro lengviau ant širdies... Jei iškenčia kiti, vadinasi, turiu iškęsti ir aš.
- Kalbate taip, tarsi jums pačiai būtų tekę išgyventi skaudžių likimo smūgių...
- Prieš ketverius metus, per šv. Kalėdas, važiuodami pas mus į svečius, avarijoje žuvo sūnus ir marti. Už automobilio vairo sėdėjo marti. Tiksliai net nežinome, kaip viskas atsitiko, bet automobilis susidūrė su priešpriešiais skubėjusiu kamazu. Šalia marčios Žydrės sėdėjęs jos vyras, mūsų sūnus Edmundas, mirė iškart, o marti - po keturių dienų. Tada sūnui buvo 23, marčiai - 24 metai, našlaite liko jų dukrytė Karolina, tuo metu neturėjusi nė dvejų metukų. Labai sunku buvo visa tai ištverti - susirgau depresija, tapau invalide. Visas mūsų džiaugsmas dabar - anūkėlė, kurią globojame...
