VAIKAS-LIEMUO STULBINA PASAULĮ
Hirotada Ototakė gimė 1976-aisiais Japonijoje be rankų ir kojų. Nepaprastos tėvų meilės ir savo valios dėka jis neįmanomą pavertė įmanomu: įstojo į sveikiems vaikams skirtą pradinę mokyklą, vėliau baigė koležą, mokykloje atsisakė vežimėlio, kad sustiprintų raumenis ir nepadedamas galėtų judėti laiptais. Jo nuomone, būtent tai padėjo jam vėliau adaptuotis universitete. Hirotada Ototakė parašė autobiografinę knygą "Niekas nebūna tobulas". Oto (taip jį praminė draugai) knyga (4 milijonai egzempliorių) Japonijoje buvo išpirkta, o jos autorius tapo pavyzdžiu visai kartai.
Toliau apie savo nepaprasto gyvenimo epizodus tekalba pats autorius...
***
Gimimą paprastai lydi džiaugsmas, kai motina ir mažylis susitinka pirmą kartą. Mano tėvas tą susitikimą apgalvojo - jeigu iškart po gimdymo motina pamatys mano luošumą, ar jai tai nebus per didelis šokas? Taigi savo žmonai dar ant gimdymo stalo jis tarė: "Bijau, kad tu negalėsi tuojau pat pamatyti savo kūdikio, nes jis silpnokas".
Tėvas laukė, kol mama galutinai atsigavo. Po savaitės ji pradėjo nerimauti, kodėl negali pamatyti savo kūdikio. Ji suprato, kad yra kažkas rimta. Kiekvieną kartą, kai pareikšdavo norą pamatyti sūnų, ji jausdavo sklandant kažkokį blogį, tačiau pasikliaudavo mano tėvu.
Praslinko trys savaitės. Pagaliau atėjo pirmoji mūsų susitikimo diena. Lemtingos dienos išvakarėse mano motinai buvo pranešta, kad šio vėlavimo priežastis - luošumas. Tėvas nieko daugiau neaiškino, tačiau jai to pakako. Motina pasiruošė mane pamatyti. Ligoninė - taip pat. Į naujagimių palatą buvo atnešta lova, jeigu motina apalptų. Visi apstulbo, nes, užuot patyrusi šoką, ji sušnabždėjo: "Koks jis mielas ir mažytis!" Beveik mėnesį ji negalėjo matyti mažylio, kuriam suteikė gyvybę, todėl džiaugsmas laikyti vaiką savo rankose buvo didesnis nei šokas dėl jo luošumo.
Mūsų gyvenimas prasidėjo rytiniame Tokijo priemiestyje. Šioje miesto dalyje žmonės slėpė savo vaikų luošumą, tačiau tai nebuvo būdinga mano tėvams. Jie mane visur vežiodavosi, mane pažinojo visi kaimynai. Dabar mano rankos ir kojos paaugusios - siekia beveik dvidešimt centimetrų, tačiau tada tai buvo tarsi keturios bulvės, priklijuotos prie liemens. Aš buvau panašus į žaisliuką. Buvau girdėjęs komplimentą "Kokia graži maža lėlytė!", tačiau "Koks gražus mažas pliušinis meškutis!" man buvo naujiena. O mane kaip tik taip ir vadino...
Pirmuosius žodžius ištariau būdamas devynių mėnesių, o per pirmąjį savo gimtadienį žodžius bėriau kaip žirnius. Man tik gimus tėvai buvo susitaikę su mintimi, kad mano gyvenimas slinks lovoje, bet dabar galvojo kitaip.
Kai sukako ketveri, pradėjau lankyti vaikų darželį. Jis buvo toli, Johga kvartale, tad ir tėvai persikėlė ten gyventi.
Aš greitai susiradau draugų. Juos domino mano elektra varomas vežimėlis, o kai prieidavo arčiau, pamatydavo, kad jo vairuotojas - be rankų ir kojų. Tai buvo kažkas labai neaišku ir paslaptinga. Aš jiems paaiškinau, kad būdamas mamos pilve susirgau ir mano rankos bei kojos nustojo augti. Jie išgirdo tai, ką norėjo žinoti, ir mes tapome geriausiais draugais pasaulyje.
Pirmuosius du mėnesius iš darželio grįždavau tiesiog išsekęs, nes vargino nesibaigiantys klausimai grupėje ir už jos ribų. Tačiau laikas bėgo ir aš dariausi stiprus ir gyvas. Tapau populiarus, nes neturėjau rankų ir kojų, jau nekalbant apie tai, kokį susidomėjimą kėlė mano vežimėlis. Visada būdavau draugų rato centre, todėl tapau ypatingai kaprizingas vaikas. Darželio grupėje buvau vyriausias, tad mėgau visiems įsakinėti. Kai visi žaisdavo katę ir pelę, o aš su jais nespėdavau, šūktelėdavau: "Kas nori žaisti smėlio dėžėje - paskui mane!" Keista, tačiau net tie, kurie laimingi gaudė pelę, pasukdavo paskui mane. Aš įsakinėdavau, nes negalėjau žaisti smėlyje be rankų. Jeigu nuspręsdavau statyti pilį, nepaklususysis turėdavo eiti žaisti kitur.
Kartą klasė ruošė spektaklį mokyklos šventei. Aš pasisiūliau būti pasakotojas, nes nenorėjau likti be rolės. Man taip gerai pasisekė, kad viena iš motinų pasakė: "Kai užaugsi, galėsi dirbti radijo stotyje". Nuo tos dienos nusprendžiau dalyvauti visuose įmanomuose darželio renginiuose. Mano tėvai norėjo, kad gaučiau išsilavinimą normalioje mokykloje, todėl susidūrė su daugybe barjerų. Jau penkiolika metų, kaip neįgalūs vaikai lankė specializuotas mokyklas ir tai buvo laikoma savaime suprantamu dalyku. Man buvo metas į pirmąją klasę, tačiau nė vienoje mokykloje neleisdavo net išbandyti priėmimo testų ir užtrenkdavo duris prieš nosį. Kai mano tėvai buvo benuleidžią rankas, kad negalės suteikti sūnui normalaus išsilavinimo, laiškanešys atnešė kvietimą atvykti į artimiausią bendrojo lavinimo mokyklą. Buvo aišku, kad mokykla rinko savo rajono mokinius, tačiau apie mano luošumą nieko nežinojo. Taigi nurodytą dieną mama mane nuvedė į pradinę Johga mokyklą. Atrodė, kad mes pakliuvome į zoologijos sodą, tačiau aš laikiausi labai oriai. Gydytojai mane draugiškai sveikino ir tai mamai suteikė vilties. Po visų tyrimų atsidūrėme direktoriaus kabinete. Jis ilgokai kalbėjosi su mama, o paskui man mirktelėjo ir paklausė: "Ko tu nemėgsti valgyti?" "Na... duonos!" - atsakiau nedvejodamas ir pajutau burnoje jos nepakenčiamą skonį. "Tikrai? Tai tu vargsi valgykloje, nes duonos duoda kiekvieną dieną". Nuo nerimo ir nežinios įsitempęs motinos veidas nušvito. Tai reiškė, kad mane priima.
Žaisti krepšinį be rankų? Bėgti ir plaukti be rankų bei kojų? Visa tai neįmanoma! Iš tikrųjų? Paskaitykite, ką sugeba Oto...
Johga mokykloje buvo organizuojama sporto šventė, kažkas panašaus į festivalį. Iki šiol aš nedalyvaudavau rungtynėse ir tokių švenčių nekenčiau visa širdimi. Liūdniausia, kad visi sėdėdavome paskirstyti klasėmis. Kai ateidavo eilė rungtyniauti mūsų klasei, aš likdavau vienas ant tuščių suolų ir vos prisiversdavau skatinti kitus. Šį kartą mokytojas Oka atėjo pas mane ir paklausė, ar nenorėčiau dalyvauti bėgimo varžybose. Aš tiesiog nušvitau ir pasakiau: "Taip, aš labai norėčiau bėgti". Deja, man prireikdavo mažiausiai dviejų minučių šimtui metrų įveikti, o pats lėčiausias mokinys nubėgdavo šį nuotolį per dvidešimt sekundžių. Mokytojas man pasiūlė bėgti penkiasdešimt metrų. Sutikau. Aš ir dabar dar žaviuosi mokytojo Okos drąsa. Priežastis, dėl kurios manęs neišleisdavo į taką, buvo organizatorių baimė dėl žiūrovų reakcijos. Bet kuris žiūrovas, pamatęs mane ant bigių, galėjo pasakyti: "Ką jie sau galvoja versdami tokį vaiką bėgti visų akivaizdoje? Vargšelis... Jie tikri monstrai". Mano nuomone, tai - diskriminacinis požiūris, tačiau tokioje šalyje kaip Japonija, kurioje gailimasi neįgaliųjų, tai neišvengiama. Dabar, kai man buvo suteiktas šansas, pradėjau skaityti knygas apie garsių čempionų treniruotes. Niekada nebuvau bėgęs penkiasdešimties metrų nesustodamas, tačiau jaučiau, kad pasitreniravęs sugebėsiu. Pasikviečiau draugą, kad mane palaikytų moraliai, ir tris savaites prieš didžiąją dieną pusę septynių ryto bėgdavome aplink savo namų kvartalą.
Atėjo sporto šventės diena. Buvo saulėta, danguje - nė debesėlio. Mano širdis daužėsi krūtinėje. Prieš bėgimo varžybas minia pamatė, kad nubrėžiama penkiasdešimties metrų linija. Tai nustebino žiūrovus. Tačiau kai pamatė mane, bidzenantį prie paženklintos vietos, reakcija buvo įvairi. O aš... Aš jaučiausi žvaigžde.
Startas. Visi pasileidome bėgti. Sakiau, kad net lėčiausiasis šimtą metrų nubėgdavo per dvidešimt sekundžių. Kitaip tariant, po dvidešimties sekundžių take likau aš vienas. Tai buvo vienintelio vyruko pasirodymas. Iš visų pusių girdėjosi padrąsinantys šūksniai. Nors ir sutrikęs, jaučiausi laimingas. Paskutiniuosius dešimt metrų sulėtinau greitį, tačiau ausyse skambėjo įsakmus mokytojo balsas: "Pirmyn, tik nesustok!" Finišo liniją perkirtau dvidešimčia sekundžių vėliau už kitus vaikus. Minia plojo, o aš stovėjau su savo išsirikiavusia klase. Kai mokytojas Oka paklausė, ar dalyvausiu bėgime kitais metais, neabejodamas atsakiau: "Taip, mokytojau".
Kitą vasarą iškilo problema dėl plaukimo. Kiekvienas mokinys baigdamas pradinę mokyklą privalėjo pajėgti nuplaukti dvidešimt penkis metrus. Aš - taip pat. Padedant mokytojui Okai man šiaip taip pavyko panerti po vandeniu. Kai atėjo laikas išsilaikyti virš vandens, mokytojo prilaikomas apsiverčiau ant nugaros. Mano sąnariai sustingo, o kūnas tiesiog prilipo prie jo rankų. Jis man liepė stipriai ištiesti rankas ir kojas, o pats prilaikė iš apačios. Kai mokytojas norėdavo mane paleisti, šaukdavau to nedaryti. Treniruotės būdavo ilgos ir varginančios. Pagaliau, panardinęs veidą vandenin, galėjau išsilaikyti iki dešimties sekundžių. Tačiau tai nebuvo plaukimas. Vos pasukdavau galvą įkvėpti oro, iš karto prarasdavau pusiausvyrą ir versdavausi. Tada mudu su mokytoju susitarėme, kad judėsiu pirmyn, kol pritrūksiu oro. O kaip judėti, jeigu aš negaliu irtis rankomis? Kaip išprotėjęs mušdavau kojomis vandenį, bet jos buvo skirtingo ilgio, tad pradėdavau suktis apie save patį. Po penkerių sunkaus darbo metų aš tepajėgiau nuplaukti šešis metrus, o finalinis egzaminas buvo visai čia pat. Reikėjo nuplaukti dvidešimt penkis metrus, tačiau nebuvo griežtai nurodyta, kaip tai padaryti. Fiziškai silpnesni vaikai galėjo du ar tris kartus atsiremti pėda į baseino dugną, tačiau mano kojos tam buvo per trumpos. Paskutinieji metai buvo skirti atrasti būdą, kaip išsilaikyti virš vandens. Bandžiau susijuosti specialiu diržu, tačiau kai kūnas būdavo paviršiuje, galva nerdavo į vandenį. Lenta taip pat nepadėjo. Ji nuo mano svorio nerdavo gilyn drauge su manim. Kai jau norėjome prisipažinti pralaimėję, išgirdome kalbant apie labai lengvą maždaug 1,2 kvadratinio metro dydžio neskęstančią lentą. Mokytojas ją nupirko. Mano draugai padėjo jam išpjauti mano kūną atitinkančią formą. Jos priekis buvo smailėjantis, kad geriau skrostų vandenį. Ji buvo trumpa, baigėsi kažkur man ties skrandžiu, nes kojomis turėjau mušti vandenį. Šonuose buvo išpjautos didelės skylės įkišti rankoms, nes dėl lentos lankstumo nebūčiau ant jos išsilaikęs. Trumpai tariant, lenta buvo panaši į žmogaus veidą su didžiulėmis akimis. Besitreniruojant praėjo visa vasara. Rugsėjį - egzaminas. Atėjo tėvai ir kiti artimieji, tad žiūrovų buvo tikrai daug. Kai paskelbė apie mano klasės ir asmeniškai mano, Hirotados Ototakės, pasirodymą, nevalingai paraudau. Po signalo pradėjau nuo daug kartų per vasarą kartoto triuko: visų nuostabai nirau žemyn galva į vandenį. Kai iškilau, sudaviau porą kartų į vandens paviršių, o paskui du prišokę draugai užkėlė mane ant lentos ir stumtelėjo pirmyn. Iki pusiaukelės laikiausi vienodo ritmo, tačiau vanduo buvo šaltas ir kojos man ne visai pakluso. Kiti jau seniai buvo nuplaukę pirmyn, aš likau vienas. Buvo taip tylu, kad galėjai išgirsti musę skrendant. Paskui tyloje pasigirdo vienas kitas padrąsinimas, o po jų - jau nesibaigiantys plojimai. Kai baigiau plaukti, ovacijos prapliupo iš naujo. Vienas mano klasės draugas mokytojui Okai pasakė: "Pažiūrėkite! Tos moterys verkia!"
Mokytojas ypatingai džiaugėsi šiuo žygdarbiu, nes dabar klasės vaikai žiūrėjo į Ototakę kaip į lygiavertį draugą. Mokytojas norėjo suspausti berniuką glėbyje ir pasakyti: "Koks šaunus tu buvai!" Tačiau jis šūktelėjo: "Minutė ir penkiasdešimt septynios sekundės? Taip dar nebuvo!"
