Remigijus RAINYS
Praėjusių metų pabaigoje į Kėdainių rajono Milvydų kaimo vienkiemį susirinko būrelis žmonių. Prie garsaus skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus išdrožto paminklinio koplytstulpio giminės ir artimieji paminėjo prieš dešimtmetį šioje vietoje nužudytų ūkininko Alfonso Jankausko (70 m.) bei jo samdinių Vidos Mitrienės (30 m.) bei Vlado Pilinkaus (38 m.) atminimą.
Smarkiai apanglėję nelaimėlių kūnai buvo surasti 1996 metų lapkričio 20-osios rytą, užgesinus visą naktį šioje sodyboje siautėjusį gaisrą. Ugniagesiai iš pradžių piršo versiją, jog gaisras kilo dėl neatsargaus elgesio su ugnimi, gal būt net užmigus su cigarete, nors pats šeimininkas nerūkė ir draudė tai daryti samdiniams. Įtartinai atrodė ir tai, jog viso trys aukos buvo aptiktos nekūrenamoje patalpoje priešais verandą. Įvykio tyrimą kuravusiam prokurorui S. Štaraičiui atrodė keista, kodėl nuo ugnies besigelbėję žmonės bėgo prie to išėjimo, kuris buvo iš abiejų pusių užkaltas, o nebandė išlipti pro langus? Žvelgiant į palaikus nesimatė "boksininko" pozos, kuria turėtų gulėti ugnyje žuvusių žmonių kūnai.
Palaikai buvo taip stipriai apdegę, jog A. Jankausko kūno liekanos nebetiko ekspertizei. Vyriškiui buvo iki liemens nudegusi galva, rankos ir kojos, tad ekspertas negalėjo surasti net lašelio kraujo. Ištyrus kitų dviejų nelaimėlių kūnus, V. Pilinkaus kraujyje rasta 0,55 promilės alkoholio ir 9,38 procentai smalkių, o V. Mitrienės kraujyje - 0,29 promilės alkoholio ir 4,49 procentai smalkių. Taigi sugyventiniai samdiniai buvo beveik blaivūs, o smalkių koncentracija kraujyje būtų buvusi didesnė, net jiems surūkius po vieną cigaretę. Gaisruose žuvusių žmonių kraujyje smalkių koncentracija įprastai siekia 70 - 80 procentų.
Todėl teismo medicinos eksperto išvadose vienareikšmiškai buvo nurodyta, jog žmonės degė jau būdami nebegyvi. Kažkas nužudė vienkiemio gyventojus, jų kūnus suvilko į vieną kambarėlį ir padegė. Nustatyta, jog gaisras prasidėjo apie 20 valandą, o gerai įsidegė tik po vidurnakčio.
Nors ant V. Mitrienės kūno vėliau buvo pastebėtas ilgas pjūvis, tačiau mirties priežastis nei vienam žuvusiajam nenustatyta. Tad ir baudžiamoji byla buvo iškelta ne dėl tyčinio nužudymo, o dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo padegant.
Baudžiamosios bylos tyrimas beveik nejudėjo iš mirties taško. Tiesa, pradžioje buvo sulaikyti keli daugiausiai įtarimų kėlę apylinkės žmonės, tačiau netrukus jie buvo paleisti. Anot tikimiausios apytikrės nužudymo versijos, žudikas ar žudikai į Milvydų kaimo vienkiemį atvyko apie 19 valandą. Kažkas matė maždaug tuo metu prie gyvenamojo namo sužibusius lengvojo automobilio "stop" signalus. Pats šeimininkas sugrįžo tik po valandos, nes buvo išvažiavęs pas tolėliau gyvenantį kaimyną pasiimti šuns. Pririšęs šunį A. Jankauskas įėjo į trobą ir akis į akį susidūrė su jo jau laukusiais nusikaltėliais, kurie jau buvo susidoroję su Alfonso samdiniais. Manyta, jog visos trys aukos žuvo nuo kirvio ar panašaus įnagio smūgių į galvas, o vėliau buvo apipiltos degiu skysčiu ir padegtos.
Tyrėjai spėjo, jog degradavę ir prasigėrę, galbūt anksčiau teisti, žudikai į vienkiemį atsibeldė dėl kelių litų, o tokių įtariamųjų vien Krakių apylinkėse susidarė beveik 300. Visų jų alibių patikrinti buvo neįmanoma, o ir kažin ar labai stengtasi.
Praėjus 4 mėnesiams nuo tyrimo pradžios "Akistatai" parašiusi A. Jankausko dukra Birutė Gudžiūnienė guodėsi, jog tiek Kėdainių policijos komisariato, tiek apylinkės prokuratūros pareigūnai nenoriai išklausė artimųjų pamąstymų apie žmogžudystės motyvus ir galimus įtariamuosius, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Tad galimybė nusikaltėlius sulaikyti karštais pėdsakais buvo negrįžtamai prarasta.
O tokia galimybė, atrodo, buvo, nes jau kitą naktį po kraupaus įvykio į gaisravietę atvažiavo lengvasis automobilis. Iš jo išlipę vyrai nusistebėjo, kad dar ne viskas sudegę. Nuo pagrindinio kelio rūkstančio namo liekanų nesimatė, todėl atvykėliai turėjo tiksliai žinoti, kas ir kada čia įvyko. Tiesa, tik kino filmuose ir detektyviniuose romanuose žudikai būtinai sugrįžta į nusikaltimo vietą, tad pareigūnai neprivalėjo čia surengti pasalos, nors jie tikrai galėjo perspėti, nesudegusio turto saugoti pasilikusius žmones, kaip tokiu atveju elgtis. Žuvusiojo ūkininko sūnaus svainis ir kaimynas su sūnumi išsigandę pasislėpė ir net neįsidėmėjo atvykėlių automobilio markės, spalvos ar kitų požymių.
Anot dabar šiose žemėse šeimininkaujančio Alfonso Jankausko sūnaus Vytauto, ši Milvydų kaimo sodyba jau seniai laikoma nelaiminga vieta, nors 1923 metais čia namą pasistatęs iš uždarbių Amerikoje sugrįžęs jo senelis tikėjo savo šeimai sukursiąs patikimą užuovėją. Senelis žuvo, kai toje pačioje sodyboje ant jo užgriuvo beverčiamo tvarto siena. Tuomet Alfonsui tebuvo tik 11 metų. Vaikui nuolat buvo teigiama, kad jis taps ūkio paveldėtoju, todėl net sovietiniais metais, kai vienkiemio žemės tapo "visaliaudine" nuosavybe, A. Jankauskas stengėsi aprėpti kuo daugiau žemės, laikyti kuo daugiau gyvulių, spaudė prie darbo šeimyną. Kai šaliai atgavus nepriklausomybę vyriškis susigrąžino senelio valdas, vaikai jau buvo sukūrę savo šeimas, turėjo savo rūpesčių, todėl Alfonsui teko ieškotis samdomų pagalbininkų.
Nepaprastai darbštus ir reiklus sau A. Jankauskas to reikalavo ir iš kitų, todėl ūkyje dažnai keitėsi samdiniai. Atmestinai dirbančius žmones šeimininkas nedelsiant atleisdavo ir ieškodavo kitų, o kadangi už darbą daug mokėti negalėjo, tai neretai turėjo tenkintis kalėjimo duonos ragavusiais prašalaičiais ar nuo doro darbo atpratusiais bei ką nors nugvelbti besitaikančiais bežemiais kaimynais. Tad pykstančių ant A. Jankausko ir gero jam nelinkinčių susidarė gerokas būrelis, kuriame netrūko ir galinčių prieš žmogų pakelti ranką.
Kažkurią vasarą A. Jankauskas buvo nusisamdęs jauną, tačiau jau du kartus teistą moteriškę. Ji bandė tapti visiška sodybos šeimininke ir ne tik įpratino ūkininką kasdien išgerinti, bet ir vis dažniau kvietėsi į Milvydus paviešėti anksčiau teistus savo pažįstamus. Kartą su apylinkės įgaliotiniu sodyboje apsilankę A. Jankausko vaikai tėvą atrado ištiktą baltosios karštligės priepuolio. Vyriškis buvo nugabentas į ligoninę, o moteriškei įtaigiai paaiškinta, jog ji čia nepageidaujama. Samdinė nepanorėjo nuolat susilaukti policijos dėmesio, todėl dingo be pėdsakų.
Po gydymosi A. Jankauskas visiškai nebegėrė. V. Mitrienė ir V. Pilinkus Alfredo ūkyje triūsė jau 6 metus. Dėl nuolatinio pinigų stygiaus jie nebuvo įregistravę savo santuokos, tačiau augino penkiametę dukrytę, kuri glaudėsi pas senelius. Kai V. Pilinkus užgėrė, šeimininkas jį taip pat buvo išvijęs, tačiau maždaug prieš dvi savaites iki gaisro buvo priėmęs atgal.
1997 metų balandžio mėnesį Kėdainių apylinkės prokuratūroje bylos tyrimas buvo sustabdytas, nenustačius trauktinų baudžiamojon atsakomybėn asmenų. O tai reiškė, jog surinkta medžiaga iš archyvo bus ištraukta ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas tik paaiškėjus naujiems faktams. Kažin ar dar galima viltis, jog žudikai patys ateis į policiją ir dar atsineš būtinus įkalčius, jei per 10 metų jie šito nepadarė. Per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė tik Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, o šios bylos tyrimą kuravęs prokuroras S. Štaraitis ne visiškai savo noru paliko prokuratūrą.
A. Jankausko sūnus Vytautas, su šeima gyvenantis Krakėse, pradžioje lyg ir ketino Milvyduose statytis namą ir keltis į tėviškę, tačiau dabar apsigalvojo ir iš tėvo paveldėtoje žemėje tik sėja javus. Anot Vytauto, ši vieta iš tiesų nelaiminga, o vienkiemį nuolat lanko nusikalsti linkę žmogėnai. Po šios žiemos nuo klojimo ir beveik atstatyto tvarto stogų dingo šiferis, bet iš naujo jų dengti vyriškis neketina. Netrukus į Šeduvą, kuri įsikūrusi V. Jankausko sesuo Birutė, iškeliaus vis dar gerai išsilaikęs sodybos svirnas.
