Irena ZUBRICKIENĖ
Naktį Kvietkinės kaime (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.), Vytauto Dvylio (61 m.) gyvenamajame name, kilęs gaisras buvo pražūtingas - liepsnose žuvo pastaruoju metu vienas šiame name gyvenęs šeimininkas.
Kvietkinės kaimo žmonės dūsauja, kad tokia turbūt buvusi Dievo valia, nes Vytauto namas prieš kurį laiką degė jau du kartus. Pirmąsyk nelaimę prišaukė nuo neužgesintos cigaretės pradėjęs smilkti čiužinys. Jau buvo apdegusios kambario grindys ir jų užtiesalai. Žmonės, pastebėję pro langus besiveržiančius dūmus, suskubo į pagalbą ir aptiko Vytautą apsvilusiais plaukais, apsinuodijusį smalkėmis. Tuokart vyrą pavyko išgelbėti - neprireikė nė ugniagesių. Antrą kartą taip pat kaimynai pastebėjo užsiliepsnojusias Vytauto namo duris ir priemenę. Pats šeimininkas tuomet irgi buvo namuose, tačiau nelaimė buvo sustabdyta net neįsibėgėjusi. O štai trečias kartas, kaip sakoma, nemelavo.
Vytauto kaimynai naktį išgirdo kažką garsiai ir periodiškai pokšint. Pažvelgę pro langą pamatė jau liepsnojantį Vytauto namo stogą. Kol atvyko ugniagesiai, ugnis įsisiautėjo. Gaisrininkų darbą vilkino žiemos sąlygos - pasibaigus vandeniui, teko kirsti netoliese esančio ežerėlio ledą (sako, jo būta bene 30 centimetrų storio) ir vandenį traukti iš ekečių. Užgesinus liepsną virtuvėje buvo aptiktas namo šeimininko lavonas. Manoma, kad pajutęs grėsmę Vytautas bandęs išeiti iš namo, tačiau pajėgęs pasiekti tik virtuvę ir sukritęs. Sudegė medinio namo stogas ir du kambariai. Kitus du kambarius liepsna nusiaubė kiek mažiau. Siena, prie kurios stovėdavo Vytauto lova, sudegė iki pamatų. Iš namo beliko stogo neturintis vaiduoklis. Manoma, kad gaisro židinys - Vytauto lova, kurioje jis mėgdavo tysoti su cigarete rankoje ir klausytis radijo, žiūrėti televizorių. Apie šį vienišiaus pomėgį žinojo bene visi, kurie tik artimiau su juo pabendraudavo. Žmonės drausdavo Vytautą, kad nerūkytų lovoje, tačiau vyras darydavo savo. Pastaruoju metu Vytauto name nebuvo elektros, todėl jis vakarodavo prie žvakės.
Dar kolūkių laikais buvęs gan tvarkingas žmogus, kolūkio pirmininko vairuotojas, pastaraisiais metais Vytautas savo gyvenimo nuoskaudas vis dažniau skandindavo stiklelyje. Jis buvo seniai išsiskyręs vienišius. Kalbama, kad su žmona jiedu nė paros nepagyveno - tik susituokė ir pasuko skirtingais keliais. Su vienturčiu sūnumi Vytautas irgi nebuvo itin artimi. Vytauto draugija bene visą gyvenimą buvo jo giminaičiai, gyvenantys tame pačiame kaime, ir kaimynai. Daug kas aplinkiniuose kaimuose žinojo Vytautą esant kruopštų šluotų rišėją, įdomų pašnekovą, puoselėjantį gyvenimo vertybes. Štai kaimo felčerei, kartą prasitarusiai, kad tądien reikės paminėti dukrelės gimtadienį, Vytautas, tarsi auklėdamas, išdėstė, kad per kiekvieno vaiko gimtadienį pirmiausia privalu pasveikinti jo mamą - padėkoti už duotą gyvybę. Vyras būdavo labai mandagus, galantiškas.
Pasiilgęs didesnės erdvės Vytautas apsilankydavo Kalvarijos mieste. Paprastai bene dešimties kilometrų kelią įveikdavo pėsčiomis ir vėliau girdavosi, kad tai ir sveika, ir įdomu - naujos pažintys, susitikimai ir pokalbiai prie alaus bokalo. Netekę Vytauto kaimo žmonės sakė jo pasigesią - ypač vienišos moterėlės, kurioms Vytautas bet kuriuo paros metu atskubėdavo į pagalbą: sutvarkydavo elektros gedimus, už menką atlygį padėdavo ūkio darbuose.
