Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolietė Gailutė Baranauskienė (40 m.) pernai turėjo būti "Akistatos" straipsnio, pasakojančio apie sunkiasvores mašinas Europos keliais sėkmingai vairuojančią moterį, herojė. Jau buvo sutarta dėl pokalbio - laukta tik patogaus momento, kai Gailutė ilgesnį laiko tarpą bus Lietuvoje. Tačiau belaukiant atsitiko tragedija: profesionali vairuotoja žuvo per eismo nelaimę. Ne užsienyje - Lietuvoje. Važiuodama ne vilkiku, o nuosavu lengvuoju automobiliu. Ne vairuodama, o būdama keleivė.
Pažino laimės skonį
Kurį laiką Gailutė, išsituokusi su vyru, viena augino savo vienturtį sūnų Erlandą (dabar 20 m.) ir buvo kruopšti keleto redakcijų darbuotoja, tvarkiusi skelbimus, prenumeratą, sprendusi įvairius organizacinius reikalus. Moteris savo kolegėms ne kartą buvo pasakojusi, kad pirmoji santuoka ją nuvylė, bet neslėpdavo, jog dar nepraradusi vilties kada nors sutikti savo svajonių princą.
Maždaug prieš 7 metus ši Gailutės svajonė išsipildė: moteris susipažino su marijampoliečiu Antanu Baranausku, tolimųjų reisų vairuotoju, taip pat nusivylusiu pirmąja savo santuoka, ir po neilgos draugystės tapo Baranauskiene. Pora įsikūrė dideliame Gailutės bute, kuriame visada buvo laukiami ir Antano vaikai. Jo sūnus Vytautas (dabar 19 m.) kurį laiką netgi gyveno kartu su tėčiu ir jo naująja žmona. Gailutė išėjo iš turėto darbo ir vis dažniau leisdavosi į tolimas keliones su vyru. Iš pradžių - tik kaip smalsi pakeleivė ir pagalbininkė, sunkios tolimųjų reisų vairuotojo buities tvarkytoja, turistė. Iš tokių kelionių Gailutė sugrįždavo kaip ant sparnų. Draugėms ji pasakodavo įspūdžius, rodydavo nuotraukas, filmuotus kadrus ir pabrėždavo pagaliau pažinusi sėkmingos santuokos skonį - esanti labai laiminga moteris.
Netrukus Gailutė kelionėse vis dažniau pakeisdavo savo sutuoktinį Antaną prie vairo. Šitaip jiedu kur kas greičiau pasiekdavo kelionės tikslą (nugabendavo ar pargabendavo krovinį), nes nereikėdavo sustojus laukti apie 10 valandų, kol pailsės vairuotojas, kaip yra reikalaujama. Vairuojant Gailutei, Antanas ilsėdavosi keleivio vietoje. Pora greičiau parvykdavo į namus, kuriuose laukdavo tuomet dar nepilnamečiai Gailutės ir Vytauto sūnūs. Juos tomis laukimo dienomis prižiūrėdavo iš Krosnos miestelio (Lazdijų r.) nuolat atvažinėdavusi Gailutės mama Albina Vitkauskienė (dabar 64 m.). Šitaip - bene 4 metus.
Iš Lenkijos - paskutinė kelionė
Pernai vasarą Gailutė "Akistatos" korespondentei sakė jau pavargusi nuo kasdienio gyvenimo kelionėse, tad ieškanti sėslaus darbo Marijampolėje, panašaus į kadaise turėtą. Tik moters netenkino tokiose tarnybose mokamas uždarbis, nes, esą jau buvo pripratusi prie didelių pinigų. "Darbas ant ratų", kaip sakė Gailutė, per kelerius metus leido jai jaustis nepriteklių nepažįstančiu žmogumi - šeima buvo gana prabangiai susitvarkiusi butą, turėjo ir daugiau nekilnojamojo turto, nestigo pinigų.
Nutraukusi ilgąsias keliones, Gailutė vis dar palydėdavo į tolimąjį reisą susiruošusį savo vyrą Antaną. Taip buvo įprasta - kartu važiuodavo iki Suvalkų, esančių keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos ir Lenkijos sienos, ir nuosavu BMW grįždavo į namus. Anot Gailutės mamos ir sesers Audrutės, tai buvo ir savotiškas ritualas, ir poreikis, nes kartais Gailutė Lenkijoje dar ir apsipirkdavo.
Taip buvo ir lemtingąjį pernykščio spalio 19-osios rytą. Dar iš vakaro buvo sutarta, kad Gailutę iš Suvalkų parveš į eilinę tolimą kelionę tuokart išvykusio Antano sūnus Vytautas, kuriam buvo patikėtas Gailutės automobilio BMW vairas. Vaikinukas, gimnazijos abiturientas, tik džiaugdavosi gavęs progą vairuoti, nes prieš 8 mėnesius buvo įgijęs vairuotojo pažymėjimą.
Labai anksti, apie 5 valandą, Vytauto vairuojamas automobilis, kuriame prie vairuotojo buvo įsitaisiusi tėčio žmona Gailutė, jau pervažiavęs Lenkijos ir Lietuvos sieną, judėjo Marijampolės link. Netoli Kalvarijos, kai buvo belikę apie 20 minučių kelio iki namų, Vytautas sumanė lenkti priekyje važiavusį krovininį automobilį. Nepatyręs vairuotojas, neįsitikinęs, ar nestaigiame posūkyje kelias tikrai laisvas (buvo dar prietema, šioks toks rūkas - ne itin palankios vairavimo sąlygos), lenkdamas išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir kaktomuša trenkėsi į Lenkijos link važiavusį dviaukštį autobusą MAN, kuriuo iš Latvijos į Prancūziją vyko 66 turistai. Susidūrimo smūgio būta labai stipraus - BMW keleivė Gailutė žuvo iškart ir liko sėdinti sumaitotame automobilyje. Jaunasis vairuotojas sugebėjo pats išlipti, bet buvo ištiktas labai stipraus šoko ir patyręs sužalojimų, dėl kurių prireikė medikų pagalbos. Kol šie atvyko, liudininkų teigimu, jaunuolis blaškėsi, nervingai vaikščiojo, skambino telefonu - kvietėsi grįžti Lenkijos keliais jau važiavusį tėvą.
Autobuso keleiviai nenukentėjo, tačiau pats autobusas buvo deformuotas. Iš BMW teliko metalo laužo krūva. Nors tyrėjai nekaltina Vytauto Baranausko viršijus leistiną greitį, tačiau pripažįsta, kad nelaimę prišaukė vairuotojo patirties stoka, nepastabumas, skubėjimas (anot Vytauto, greičiau pasiekti namus jį raginusi pati Gailutė, nuolat žiūrėjusi į kelią ir pritarusi lenkimui). Manoma, kad Gailutė būtų išgyvenusi, jeigu kelionėje būtų prisisegusi saugos diržu.
Gedulą apkartino įsiplieskusi nesantaika
Nuo tos dienos, kai žuvo Gailutė Baranauskienė, jos gedintys artimiausi žmonės pasidalino į dvi priešiškas stovyklas: vienoje pusėje - vyras Antanas Baranauskas su sūnumi Vytautu, avarijos kaltininku, kitoje - Gailutės tėvai Vitkauskai ir jos vienintelė sesuo Audrutė Paškauskienė. Anot A. Vitkauskienės, kelerius metus žentui beveik neturėjusi priekaištų ir džiaugusis dukters laime, pastaruoju metu ji pyko ant žento, kad jų santuoka buvo pradėjusi byrėti. Esą Gailutė atvirai pasipasakodavo mamai ir seseriai, kad skiriasi jos ir vyro požiūriai į gyvenimą, kyla vis rimtesnių nesutarimų dėl turimų turtų ir net dėl bendravimo su abiejų vaikais iš pirmųjų santuokų. Beje, Gailutė buvo lankiusis pas dvi būrėjas, kad ką nors išgirstų apie savo ateitį. Abiejų moterų kortos sakiusios Gailutei, kad jos gyvenimas nutrūks kelyje - bus pražūtinga avarija.
- Dėl to raginome Gailutę visiškai užbaigti tas keliones, nes ir ji pati to jau norėjo, taip pat raginome skirtis, nes ji mums pasakodavo, kad Antanas pradėjęs jos negerbti ir dairytis į kitas moteris, - sakė Albina Vitkauskienė. - Patys esame girdėję, kaip atžagariai jis su ja kalbėdavo paskutiniu metu, kaip ne kartą jam išsprūdo žodžiai apie smurtą. O skaudžiausia, kad mums daug kas neaišku dėl paties įvykio. Kodėl Vytautas, tą rytą turėjęs eiti į mokyklą, buvo verčiamas keltis naktį ir važiuoti parsivežti Gailutės iš Suvalkų? Kodėl jis sėdo prie vairo, kai paprastai savo automobilį vairuodavo pati Gailutė? Kodėl po avarijos mums paskambinęs Antanas melavo, kad Gailutė žuvo Suvalkuose? Kodėl jis nenorėjo mums parodyti avarijos vietos? Ją susiradome tik po laidotuvių, parodžius netoliese dirbusiems žmonėms...
Nesantaika lydi ir buvusių artimų žmonių turto dalybas. Iškart po laidotuvių Antanas Baranauskas apkaltino savo žuvusios žmonos motiną ir seserį, kad šios šeimininkavo jo ir Gailutės bute, kad esą pavogė įvairių daiktų ir pinigų. Po to jau Antanas buvo apkaltintas, kad su minėtomis moterimis elgiasi nepagarbiai ir grasina smurtu. Kelis mėnesius Antanas ir Gailutės artimieji visiškai nebendravo, vengė vieni kitų, o neišvengiamai pasikalbėti prireikė tik tada, kai pradėjo artėti teismo ir atsakomybės už padarytą avariją diena.
Atleisti kaip šeimos nariui nebegali
- Šie žmonės paprasčiausiai nesusikalba, nes nenori susikalbėti, - teigė Gailutės Baranauskienės žūties aplinkybes analizavę ir su jos artimaisiais bendravę pareigūnai. - Vieni sako tai, ko negirdi kiti. Kai pasiklausai abiejų pusių atskirai, rodos, abi ir teisios. Nežinia, ar tokius santykius skatina pačių žmonių charakteriai, ar didžiulis netekties skausmas, ar kova dėl turtų.
Benzino į nesantaikos laužą kliūstelėjo Gailutės tėvai, galutinai nutarę, kad našlys Antanas nebeturi teisės gyventi jos bute. Mat esą netikėtai buvo aptiktas dar 2002-aisiais parašytas ir patvirtintas testamentas, kuriuo Gailutė visą savo butą paliko savo vienturčiam sūnui Erlandui. Radus šį dokumentą, Antanas buvo priverstas išsikraustyti.
- Kai mūsų, tiksliau - anūko Erlando, naudai, išsisprendė Gailutės seniai turėto buto likimas, mes turėjome minčių avarijos reikalus užbaigti taikiai - susitaikyti, kaip leidžia įstatymas, kad Vytautas nebūtų nuteistas, ir net atsisakyti moralinės žalos, nes visos tos policijos ir visi teismai tik dar labiau gadina sveikatą, - atviravo Albina Vitkauskienė. - Bet dabar nebegaliu atleisti Vytautui kaip šeimos nariui, nes nuoskaudų virtinė tebesitęsia. Nors nesu žvėris, bet kas nors turi paprotinti Vytautą, kad žmogaus žūtis nėra bevertis gyvenimo faktas.
Anot A. Vitkauskienės, ji vis laukusi, kada avarijos kaltininkas Vytautas atvyks ilgesnio pokalbio ir jos bei kitų artimųjų nuoširdžiai atsiprašys. Pats vaikinas tikina tai padaręs per šermenis, kai naktį buvo atvežtas pabūti prie Gailutės karsto. Žuvusios moters sesers Audrutės įsitikinimu, vien kelių akimirkų tylus pabuvimas - tai ne atsiprašymas, ne nuoširdus kaltės pripažininimas ir ne atgaila. Esą vaikino tėvai privalėję jį pamokyti, kaip derėtų elgtis tokiais atvejais. Audrutė net pati kvietusi Antaną atvykti su Vytautu, kad pasikalbėjus lengviau būtų ir pačiam vaikinui, tačiau - veltui. Dukters netekę Vitkauskai jaučia nuoskaudą ir dėl to, kad nė vienas Antano vaikų nedalyvavo Gailutę laidojant, nors moteris juos abu mylėjo kaip savo, lepindavo dėmesiu ir dovanomis.
Nuotaikas lemia ambicijos
Bene labiausiai taikių nuotaikų Vitkauskai dar tikėjosi per šiųmetes Velykas, per kurias žentas buvo žadėjęs atvykti su Vytautu ir galutinai sudėlioti visus taškus. Tačiau žentas, anot Gailutės motinos, eilinį kartą pamelavo. Tai lėmė moters kategorišką apsisprendimą dėl būsimo teismo baigties: ji linkusi prašyti teismo atleisti Vytautą nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikiusi su juo, tačiau reikalaus atlyginti 15 tūkstančių litų dydžio moralinę žalą. Esą tai menki pinigai, palyginus juos su kitose panašiose istorijose priteisiamomis sumomis, kurių A. Vitkauskienei, kamuojamai senų ir naujų ligų, esą prireiks kelionėms pas gydytojus ir medikamentams bei gydymuisi (anksčiau motiną pas medikus nuolat vežiodavo Gailutė). Tokia yra gedinčios motinos pozicija, o teismas, žinoma, priims savąjį verdiktą.
- Suprantamas tėvų skausmas, kai tenka laidoti savo vaikus, todėl Vitkauskų adresu nieko blogo nenoriu sakyti, tačiau jau patyriau, kad šioje istorijoje ne paskutinį vaidmenį atlieka ambicijos, - "Akistatai" sakė V. Baranausko interesus ginantis advokatas Romualdas Matonis. - Matau, kad bene daugiausia nuoskaudų - dėl avarijos kaltininko neva neatsiprašymo. Kiek žinau, vaikinas atsiprašė, bet gal ne taip, kaip žuvusiosios artimieji norėtų. Kita vertus, toli gražu ne kiekvienas avarijos kaltininkas turi drąsos pasirodyti prie avarijos aukos karsto, nes nežino, kaip bus sutiktas ir kaip išlydėtas. Nejauku į tą aplinką grįžti ir vėliau. Vytautas - dar labai jaunas žmogus, dvyliktokas, o jau paženklintas tokios nelaimės ir tokių išgyvenimų. Apmaudu, kad nelaimingas atsitikimas turbūt ilgam supriešino buvusius artimus žmones.
Nuotrauka iš šeimos albumo:
- Gailutė buvo nuoširdus ir šiltas žmogus, jaukių namų kūrėja
Karolio ZUBRICKO nuotr.:
- Albina Vitkauskienė negali susitaikyti su mintimi, kad nebeturės dukters Gailutės paguodos
- Albina ir Petras Vitkauskai įsitikinę, kad po Gailutės žūties žentas nuo pirmų akimirkų juos kažkodėl apgaudinėjo
Eugenijaus NAIKELIO nuotr.:
- Gailutės gyvenimas nutrūko šiame automobilyje BMW
