Sveiki! Tikriausiai ne taip seniai “Gatvės tekstuose” skaitėte dezinformaciją (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_113074) apie mane (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_113300). Taip, aš esu Rapolo Rakalo draugas gėjus Tomas. Tik įspėju: netikėkite nė vienu Rakalo žodžiu apie mane. Jis begėdiškai meluoja. Tuoj papasakosiu jums istoriją, kaip mes su Rakalu ir jo draugu praleidome savaitgalį Palangoje.
Tai buvo pats šiurpiausias ir kartu netikėčiausias savaitgalis. Pasipiktinau ir Rapolu, ir jo draugu Donatu, ir visa jų heteroseksualinio apsimetinėjimo manija. Niekad nebuvau patyręs tokių kuriozų. Ir kartu dar labiau pamilau juos kaip bičiulius.
O istorija tokia. Vieną dieną skambina man Rapoliukas ir iškilmingu balsu pareiškia: “Kitą savaitgalį mes su Donatu važiuosim į Palangą. Nutarėme, kad ir tu turėtum prisijungti. Tai bus tikrų vyrų išvyka!”. Aš, žinoma, sutikau. Ir čia manęs laukė pražūtis.
Pliaupiant lietui prie mano namo privažiavo purvais aptaškyta Donato “Mazda” (kokia tiksliai, neatsimenu, tik žinau, kad sena). Mašinoje sėdėjo jau linksmutis Rapolas. Įsivaizduojate, jis jau buvo bepradedąs antrą skardinę alaus. Mes dar nebuvome išvažiavę iš Vilniaus. Mašinos bagažinėje pūpsojo didžiuliai Rapolo ir Donato krepšiai. Įmečiau ir kuklų savąjį.
Kelionėn! Prie Vilniaus ribos vaikinai ėmė dairytis pakeleivingų merginų. “Sustok, sustok, - šaukė Rapolas. - Šita visai nieko...” Deja, sena “Mazda” negalėjo staigiai stabdyti. Gaila, ir kelkraščiuose stovinčių buvo nedaug. Daugiausiai vaikinai, bet Donatas ir Rapolas griežtai atsisakė juos paimti.
Donatas nuobodžiai vairavo, atsakinėjo į nuolatinius telefonų skambučius, Rapolas maukė alų (jo pritrūkome, todėl sustojome dar keliose benzino kolonėlėse), siuntinėjo SMS žinutes, kikeno ir kabinėjosi prie manęs. Kadangi aš sėdėjau priekinėje sėdynėje, Rapolas nuolat apsikabindavo man kaklą ir kartojo: “Na, kaip, gražuoli, ieškosim jaunų merginų? Ar pasiruošęs?”. Aš, jei kas nežinote, visada pasiruošęs (tik ne merginoms), nors ir nesu toks nenutramdomo seksualinio potraukio apimtas kaip mūsų Rakalas. Nesuklystumėte, jei pasakytumėte, kad kas dvi minutes jo galvą perskrodžia erotinė mintis. Kaip ir SMS žinutės. Rodos, kad Rapolas susirašinėja su viso pasaulio merginomis, nes per visas ketvertą kelionės valandų jo persenusios “Nokios” signalas nesustojo skambėjęs. “Aš tave myliu, Rapolai”, - rašė kažkokia nesubrendėlė. “Kada vėl tave pamatysiu?” - klausė kita. Nebijok, nebijok, pamatysi. Juk Rakalas yra mūsų seksualinis gigantas.
Prie Kryžkalnio Rapolas savo apsidūmijusiomis akimis pamatė dvi merginas su kelioniniais krepšiais. “Stabdyk!” “Mazda” pamažu sustojo. Donatas įjungė atbulinę pavarą. Privažiavome. Merginos klykė iš džiaugsmo. Rapolas buvo irgi apsalęs. Jam jau buvo nusibodę maukti alų ir spaudyti savo mobilųjį telefoną. Dabar jau šiokia tokia pramoga. Merginos!
O merginos pasirodė besančios jaunos jaunutės. Viena tik septyniolikos, kita jau pasiekusi aštuoniolikos ribą. Abi važiavo dirbti į Palangą. Kuo? Ogi padavėjomis vienoje iš kavinių.
Rapolas meiliai kalbino merginas, glostė joms rankutes ir kalbėjo, kokie mes su Donatu nuobodūs. Merginos kikeno iš kiekvieno jo juokelio (man Rapolo humoras visai nejuokingas, tiesą sakant). Aišku, ir šį sykį visi trys apsikeitė telefonų numeriais. Gal kada surengs menage de trois. Tikiuosi, kad suprantate, apie ką kalbu (nesupratingiems, apie trijulę lovoje).
Įvažiavę į Palangą, merginas išleidome netoli Basanavičiaus gatvės, o patys nuriedėjome ieškoti savo vasarnamio. Pasirodo, jis buvo visai netoli, centre. Apšiuręs, nuo sovietinių laikų nerestauruotas pastatas. Kambarys su trimis lovomis. Bendri tualetai ir dušai tik koridoriaus gale. Aš nepripratęs prie tokių “patogumų”, bet nesiėmiau bumbėti. Svarbiausia, kad buvo pigu, visai netoli jūros ir šalia neįtikėtinų pasilinksminimų gatvės.
Numetę mantą, persirengėme ir nuėjome prie jūros atsigaivinti. Po to vėl teko sugrįžti į savo vasarnamį. Juk reikia pasiruošti vakaro linksmybėms! Čia prasidėjo įdomiausi dalykai. Kambaryje visai nebuvo veidrodžio. Aš atsivežiau tik mažutį. Man juo neteko pasinaudoti. Rapolas ir Donatas negalėjo pasidalyti tuo veidrodėliu. Pasirodo, kad šiuolaikiniams heteroseksualams veidrodis yra pati svarbiausia jų gyvenimo priemonė! Niekad nebuvau matęs, kad tokie vyrukai pusvalandžius kedentų savo plaukus, kremais tepliotųsi savo strazdanotas nosis ir maskuojamąja pudra mėgintų slėpti įvairius odos nelygumus. Kol vaikinai pasiruošė, diena jau gerokai kryptelėjo vakarop. Dar turiu pasakyti, kad Rapolas pasižymėjo ypatingu įžūlumu. Jis net nesiklausęs tepėsi ant savo galvos mano geriausią plaukų vašką ir mėgino pasidaryti šukuoseną, kuri patrauktų jaunučių mergaičių dėmesį.
Pagaliau susiruošėme. “Kaip gėjiškai tu apsirengei”, - šaipiausi aš iš Rapolo. Aptempti džinsai, gerokai per daug aptempti marškinėliai, vos dengiantys pilvą, kažkokių karolių vėrinys ant kaklo. “Tikrai patrauksi visų dėmesį! Tik neaišku, kieno”, - kikenau.
Klaidžiojome nuo vieno restorano prie kito, nuo vienos kavinės prie kitos. Vienoje pavalgėme, kitoje pradėjome gerti alų. O, broli, kol jaunas, mauk lietuvišką alų... Donatas ir Rapolas - geri gėrikai. Aš stengiausi neatsilikti, nors man ne itin sekėsi. Šiaip gerti nebuvo įdomu. Reikėjo pramogos. “Varom pas kokią nors estrados žvaigždę!” Mačiau, kad vaikinams jau nebuvo svarbu, pas kokią. Arčiausiai, kažkokioje “Pajūrio kavinėje” (nebeatsimenu, ar tai tikslus pavadinimas), savo žemu balsu dainavo mano numylėtinė storulė Vitalija. Klasė! Geriau negu Cicinas. Tokios šaunios dainininkės dar nėra buvę.
Beveik visi staleliai lauko kavinėje buvo užimti. Laisvas buvo tik vienas - visai prie pat scenos. Teko užimti jį. “Padavėja, alaus!” Rapolo tonas jau buvo pasidaręs įsakmus. Mėginau jį tramdyti.
O Vitalija dainavo. Apie motinos meilę, apie audringą pavasarį ir liūdną rudenį. Rimta pagyvenusi publika dūsavo. Mačiau ir ne vieną ašarą riedant skruostais. Paskui prasidėjo pageidavimų koncertas. “Mylimai mamai mylinti duktė skiria šią dainą”, “Vyras sveikina savo mylimą žmoną su dvidešimtąja vedybų sukaktimi”, “Antanina prisimena savo nusibaigusią kalaitę Viktoriją” ir taip toliau, ir panašiai. O Vitalija gracingai pildė visų norus.
Rapolas irgi nesnaudė. Iš rožes pardavinėjančios merginos jis nupirko net penketą ir iškilmingai įteikė Vitalijai. Dainininkė buvo nuoširdžiai sužavėta ir iškilmingai pranešė: “Skiriu šią dainą trims džentelmenams štai prie šio staliuko”. T.y. mums. Daina buvo nuostabi. “Rio de Žaneiro”: “O, yra pasaulyje toks nuostabus kampelis, Rio de Žaneiro, paplūdimiai, saulė, karšti kūnai...” Ir Rapolas su mumis. Mes įsiaudrinome. Atsistoję ėmėme šokti prie savo staliuko. Susikabinome rankomis ir dainavome kartu “Rio de Žaneiro, Rio de Žaneiro...” Po dainos Rapolas nenurimo: “Pakartot, pakartot!” Vitalija sutiko. Tik buvo matyti, kad kiti kavinės lankytojai jau buvo gerokai sutrikę. O gal ir pašiurpę. Vyrai, šokantys susikabinę?! Donatas ir Rapolas besiglėbesčiuojantys?! Alus, besiliejantis be galo ir be krašto. Kaip ir ši istorija. Dabar ją nutrauksiu. Greit laukite antrosios dalies arba tęsinio. Papasakosiu jums apie naktį po Vitalijos, mūsų nuotykius vyrų pliaže (Rapolas gėjų pliaže, įsivaizduokit!) ir mūsų kelionę namo. Iki!
