Bene garsiausias visų laikų filosofas Platonas dialoge Valstybė aprašo oloje prirakintus kalinius, kurie, negalėdami pajudinti galvų, mato tik šešėlius, krentančius ant sienos. Tarp olos ir šviesos šaltinio – kelias, kuriuo einančios figūros ir meta šešėlius. Platonas duoda suprasti, kad mes visi – kaliniai, matantys tikrovę ant savo olos sienos. Tai turbūt seniausia televizijos interpretacija, atsiradusi dviem tūkstančiais keturiais šimtais metų anksčiau nei pati televizija.
Pasak Platono, apie tikrovę esame priversti spręsti iš vaizdų ant mūsų olos sienų. Kitaip tariant, tikrovės vaizdo šaltinis – ekranas mūsų miegamajame. Ekrano ir miegamojo sąsaja čia neatsitiktinė: dažnai užmiegame mirksint vaizdams ekrane (kai kam tai – geriausi migdomieji), kurio riba sapne lengvai įveikiama, o pakirdę iš miegų niekada nesijaučiame išsivadavę iš televizijos vaizdų (migdančio) poveikio. Kyla klausimas, ar įmanoma suvokti tikrovę be televizijos vaizdų? Jei taip, iš kur mes žinome, kad šis suvokimas – ne televizijos poveikio rezultatas? Tai drauge klausimai apie mus: ar įmanomas nepriklausomas nuo televizijos vaizdų kritiškas mąstymas?
Mąstymo savarankumas televizijos atžvilgiu būtų puiki tema televizijos žurnalisto tyrimui. Įtariu, kad pasitarimuose televizijos vadovai tranko į stalą, ant kurio padėti reitingai, o ne Platono priesakai ieškoti tiesos. Klausimą apie tiesos visuomeninę prigimtį paliksiu nuošalyje, man svarbiau mąstymo naujumas ir televizinės kultūros kūrybiškumas visuotinės niveliacijos (globalizacijos?) sąlygomis. Ar gali žurnalistas, veikiantis kaip reitingo spaudimo mašinos spyruoklė, pirma, mąstyti nepriklausomai, antra, paakinti mūsų kūrybišką mąstymą?
Reitinginis kompleksas
Prancūzų sociologas P. Bourdieu pažymi laisvosios rinkos paradoksą: ekonominės konkurencijos sąlygomis skirtingos medijos, siekdamos kuo aukštesnių reitingų, supanašėja. Šią mintį puikiai iliustruoja Lietuvos televizijos kanalai. Nors jų daug, susidaro įspūdis, kad galioja kartelinis susitarimas rodyti tas pačias, tik šiek tiek pakeistas laidas, ir šitaip kelti jų kainą, t.y. reitingo svorį. (Gal tuo vertėtų pasidomėti konkurencijos tarnybai?) Pavyzdžių apstu: „Kelias į žvaigždes“ ir „Danguje“, „Šok su žvaigžde“ ir „Lietuvos šokių dešimtukas“, serialų, realybės šou poros ir pan. Verslo (ne tik medijų) praktikai žino, kad asortimento didinimas daugiau pelno neduoda, veikiau priešingai. Naudingiau suformuoti vartojimo paklausą tipinei produkcijai. Sutelkus konkurencinių televizijų pajėgas, paklausos gamyba tampa ypač efektyvi.
Mūsų temai klausimas, kiek vaizduojamame realybės šou yra tikrovės, nėra antraeilis, bet kol kas palikime jį nuošalyje. Kalbant apie televizijų (ir kitų medijų) supanašėjimą, kyla klausimas: tai – nenoras ar negalia investuoti į naujas idėjas? Kadangi visi televizijos kanalai yra privatūs (išskyrus LTV, tačiau LTV2 daug kam težinomas iš nuogirdų: bent jau mano kabelinė televizija jo nerodo), galima tvirtinti, kad šiame sektoriuje galioja rinkos logika. Kokia ta logika? Medijų rinkos dalyvius veikia bent jau du veiksniai: minėta orientacija į aukštus reitingus ir siekis mažinti gamybos sąnaudas. Kadangi reitingas - vienintelis tiesmukas argumentas reklamos užsakovams, klaidingai manoma, kad aukštas reitingas užtikrina ekonominę sėkmę. Tačiau įmonės pelną lemia veiksnių visuma, apimanti sąnaudas, darbuotojų lojalumą, paslaugų asortimentą.
Medijų produkcijos gamyba ir vyksta tarp reitingo kūjo bei taupymo priekalo. Žurnalistai tėra šios fatalios strategijos (J. Baudrillardas) vykdytojai, leidžiantys į pasaulį kuo lengviau vartojamus gaminius. Tai – greičiau ne paslaugų, o paklausos gamyba, formuojanti konformistinį publikos skonį. Štai kodėl rinkos sąlygomis konkuruojantys televizijos kanalai siūlo vienodą produkciją. Skirtingai nei P. Bourdieu, esu linkęs kalbėti ne apie reitinginį mąstymą, o reitinginį kompleksą. Mąstymas sietinas su kritine ir kūrybine proto veikla, šiuo atveju turime reikalą su gryna (paklausos, skonio) gamyba. Tai, kad konkuruojantys televizijos kanalai laisvosios rinkos sąlygomis supanašėja, yra ne mąstymo (net reitinginio), veikiau priešingai - mąstymo stygiaus rezultatas.
Minėtas kūjis su priekalu, kurio dalis yra reitinginis kompleksas, taip suskystina medijų terpę, kad konkuruojantys kanalai tampa vienos simbolinių mainų (J. Baudrillardas) apytakos sistemos dalimis. Čia mainomasi ne originaliomis idėjomis, bet specialiai suplotais tikrovės vaizdais, kurie labai lengvai cirkuliuoja užsakovų, vykdytojų ir klientų galvose. Neatsitiktinai A. Valinsko prodiusuojamos laidos taip lengvai keičia televizijas. Jei neklystu, jos yra pabuvojusios visuose privačiuose kanaluose. Net visuomeninis kanalas tampa šių mainų dalyviu, kitaip tariant, reitinginio komplekso auka, nors pagal laisvosios rinkos logiką ji tokia neturėtų būti. Netvirtinu, kad medijas suvienodijančios fatalios strategijos yra valdomos mums nematomos rankos. Priešingai, jos yra fatalios kaip tik todėl, kad jų niekas nevaldo, nors jos valdo mus visus. Tai suartina jas su ideologija ir grąžina mus į kūjo ir pjautuvo laikus.
Vaizdų polifonija ir mąstymas
Grįžkime prie Platono tiesos priesakų. Pasak Platono, nors mes fiziškai negalime pasukti galvų, tai galime padaryti mąstymo pagalba. Pasukti galvą Platonui reiškia dialektikos būdu susidaryti tikrą, tiesų vaizdą apie tikrovę. Kaip žinia, Platonui tikrovę reprezentuoja dieviškos idėjos. Dialektika reikalauja ne tik kūrybingo mąstymo, bet ir vaizdų polifonijos. Kaip šiais vienodo vaizdo ir fatalių strategijų laikais įmanomas kūrybingas mąstymas, nukreiptas į margą tikrovę?
Medijos tampa susisiekiančiais kanalais, norom nenorom dalyvaujančiais paklausos gamyboje, kitaip tariant, tikrovės niveliavimo programoje. Šių kanalų pralaidumą užtikrina politinis raugas. Medijos ir politika - neatskiriami, nes fatalių strategijų ir politikų interesai persipynę. Kaip anksčiau minėta, šių strategijų politikai nevaldo, priešingai, yra jų valdomi. Paklausos gamyba ir nuomonės formavimas – kitas tos pačios prekės pavadinimas skurdžioje simbolinių mainų rinkoje. Politikams neparanki nuomonių įvairovė, demokratinės politikos idealas - JAV dvipartinė sistema.
Medijos - geriausia nuomonių niveliavimo priemonė. Maža to, politikai, kaip ir medijų atstovai, yra valdomi to paties reitinginio komplekso. Kitaip sakant, medijos ir politika - susisiekiantys simbolinių mainų kanalai, kuriais mums bandoma iškišti tam tikrą tikrovės vaizdą. Televizijai (ir kitoms medijoms) politika, teikianti užsakymą nuomonių gamybai, taip pat paranki. Nekalbu apie tai, kad šis užsakymas turi ir finansinę išraišką.
Todėl politiką (kaip ir pinigus) galima laikyti medijų kanalais, kurie drauge su kitais kanalais sudaro simbolinių mainų ir fatalių strategijų terpę. Šia prasme ne politikai valdo medijas, atvirkščiai, jie valdomi medijų logikos, paremtos reitinginiu kompleksu. Platonas klastingą pataikavimą minios (demoso) nuotaikoms, kurias siekiama suformuoti, vadino demagogija (agō – vesti, valdyti), išplaukančia iš pačios demokratijos prigimties. Mąstantis žmogus (pasak Platono, filosofas) turįs nesitenkinti vaizdais ant olos sienos, bet siekti dieviškos tikrovės, vadinamos idėja. Kadangi ši tikrovė iš principo nepasiekiama, mūsų tikslas - gyvenimų (pasak Platono, gyvename devynis gyvenimus) vaizdų ir aštrios minties sankabos dėka bent priartėti prie šios idėjos. Idėją interpretuočiau kaip gebą praturtinti savo žmogiškąją tikrovę vis naujais siekiais, lūkesčiais, vaizdiniais ir prisiminimais - visu tuo, kas užkemša simbolinių mainų kanalus. Mūsų egzistencija (būtis myriop anot M. Heideggerio) reikalauja priešintis medijų konjunktūrai ir kurti vis naują tikrovę kaip būties myriop aplinką, o ne fatalių strategijų terpę.
Autorius yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Humanitarinio instituto Filosofijos ir politologijos katedros vedėjas
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
