„Visi mes mirsime. Tik nė vienas iš mūsų anoje Motulės Žemės pusėje nenori atsidurti pirmas“, – kalbą prie kabo duobės rėžia režisieriaus Jano Cvitkoviciaus filmo „Nuo grabo prie grabo“ („Odgrobadogroba“) herojus Pero (aktorius Gregoras Bakovicius). Šis, kaip jį apibūdina kitas filmo veikėjas, profesionalus laidotuvių kalbų sakytojas kone kasdien susiduria su mirtimi, kitaip tariant, kone kasdien keliauja nuo grabo prie grabo ir skelbia: „Visi trokšta patekti į rojų, bet niekas nenori prieš tai numirti“.
Su mirtimi Pero nuolat susitinka ne tik, kaip jis pats sako, savo biure – kapinėse, bet ir po darbo grįžęs namo. Jo tėvas Dedo (Brane‘as Gruberis) vis bando nusižudyti, nes be prieš šešerius metus mirusios žmonos jaučiasi vienišas. Deja (džiugu?), vis nesėkmingai. Galiausiai atsikratyti minčių apie savižudybę gedinčiajam padeda visai ne lankymasis pas psichiatrą, o po vieno nesėkmingo bandymo nusižudyti ligonėje sutikta, ką tik savo vyro netekusi žavi moteris.
Galima pamanyti, kad iš tiesų pagrindinė, tačiau fizinio pavidalo neturinti filmo herojė ir yra Mirtis. Ji visada kadre arba apie ją nuolat kalbama: kai Pero kartu su dėl savo automobilio kone pakvaišusiu kaimynu Suki (Drago Milinovicius) tariasi, ką ir kaip reikėtų sakyti per vienas ar kitas laidotuves, kai susitinka su juo bare išlenkti taurelės, kai lanko ligoninėje po eilinės nesėkmingos savižudybės gulintį tėvą, kai sumuša įsisiautėjusį sesers Vilmos (Natasa Matjasec) vyrą.
Šalia Mirties filme nuolat keliauja ir Meilė. Ji nuo dar vieno bandymo nusižudyti išgelbsti Dedo. Ji verčia Pero dėl žavios garbanės Renatos (Mojca Fatur) mokytis anglų kalbos. Meilė padeda Vilmai vienai auginti sūnų ir kęsti neištikimo vyro užgauliojimus. Iš meilės Idai (Sonja Savic), kuoktelėjusiai kurčnebylei Pero seseriai, Suki užmuša tris ją žiauriai išniekinusius to paties mažo Slovėnijos miestelio, kuriame ir rutuliojasi ši istorija, gyventojus. Iš meilės Suki, kuris įvykdęs trigubą žmogžudystę pats su automobiliu trenkiasi į šalikelėje augantį medį, Ida pasislepia jo taip puoselėtoje mašinoje, vėliau tapusioje ir Suki karstu, bei niekam nė neįtariant kartu su juo palaidojama.
Per 103 minutes (tiek laiko trunka ši komedija-drama) Pero pasako kelias graudulingas atsisveikinimo su iki tol visai nepažįstamais žmonėmis kalbas, žiūrovams keliančias juoką, tačiau negali ištarti nė žodžio prie savo draugo Suki kapo, o filme skambantys ciniški juokeliai apie gyvenimą ir mirtį tampa visai nebejuokingi, kai jo herojai patys atsiduria prie artimųjų kapo duobių. Į realybę grąžina filmo pabaigoje vėl pasigirdusi nuotaikinga muzika – gyvenimas tęsiasi, tačiau prieš patenkant į rojų numirti vis tiek reikės.
