Visų pirma, svarbu suprasti, kad Bažnyčia nėra eilinė institucija, nevyriausybinė organizacija, socialinė įstaiga ar kokia nors firma. Ji vadovaujasi savo vidaus taisyklėmis, tradicijomis, net savo teise, kuri skiriasi nuo civilinės teisės. Be to, kad ir kaip tai sunkiai suprantama šiandienos žmogui, Bažnyčios valdymas nėra paremtas demokratija. Bažnyčia nėra demokratinė organizacija. Todėl čia neveikia įprastos demokratinio spaudimo priemonės: daugumos nuomonė, parašų rinkimas, piketai, demonstracijos ir pan.
Bažnyčios gyvenimui vadovauja kitokia logika. Mūsų žymusis mąstytojas Antanas Maceina sakė, kad Bažnyčia yra teokratinė institucija. Teokratija - tai Dievo valdymas, kuris remiasi vyskupo autoritetu. Pagal Bažnyčios mintį vyskupo sprendimai neturi neklaidingumo galios, nes juos priima žmogus. Tad, pavyzdžiui, perkeldamas kunigus vyskupas gali suklysti, bet dėl savo sprendimų prieš Dievą ir bendruomenę jis prisiima visišką atsakomybę.
Šiame kontekste taip pat svarbu suprasti ir kokį vaidmenį kunigui priskiria dabartinė Katalikų Bažnyčia. Jis negali būti laikomas vienu iš bendruomenės lyderių, prilyginamas gerai ar blogai dirbančiam įmonės direktoriui, psichologui ar socialiniam darbuotojui. Kunigas pirmiausia yra vyskupo atstovas vietos bendruomenėje ir jo galia administruoja parapiją, todėl vyskupas bet kada turi teisę atšaukti kunigą iš parapijos ar skirti jį kur tinkamas. Kunigo tarnystėje vis dar egzistuoja "Kristaus kario" aspektas, kuris lemia, kad kunigas turi būti visuomet pasiruošęs vykdyti ypatingas užduotis. Čia turėtų šiek tiek paaiškėti ir kodėl Katalikų Bažnyčioje kunigai dar privalo laikytis celibato. Paprasčiausiai esant dabartiniam kunigų gyvenimo būdui smarkiai nukentėtų kunigo šeima.
Tokia padėtis verčia kelti klausimus, ar kunigai gali paversti parapijas savo tėvonijomis? Jei kunigas pasižymi komercinėmis, organizacinėmis, meninėmis savybėmis, negi jis būtinai turi tapti vadybininku, statybininku, poetu? Šiai visuomenei pakanka gabių verslininkų ar poetų. O žmogaus širdies ir antgamtinio pasaulio žinovų, meilės ir išminties liudytojų? Klausimas telieka asmeniniams pasvarstymams...
Kaltinėnų atveju akivaizdu: kad ir koks nusipelnęs būtų klebonas, aštuoniolika metų užsisėdėti vienoje parapijoje - panašėja į privilegiją, o ne į dorybę, kaip dažnai bando įteigti žiniasklaida. Taip pat akivaizdu, kad ir Telšių vyskupui bei jo padėjėjams pritrūko išminties, noro įsiklausyti, bendrauti, paprasčiausio aiškinamojo darbo. Juk Kaltinėnų parapijoje vyraujanti susiskaldymo ir sąmyšio atmosfera nepadeda šiai parapijai normaliai funkcionuoti. Kaip aišku, kad ir koks vyskupas būtų, keisti savo dekretus reikštų kurti precedentą, dėl kurio vyskupijos gyvenime kiltų chaosas. Vyskupui beliktų priiminėti savo klebonais nepatenkintų parapijų delegacijas, o jo sprendimai būtų menkaverčiai.
Žinoma, dabar Katalikų Bažnyčioje esanti tvarka gali atrodyti diskutuotina. Kai kurie Kanonų teisės nuostatai dar yra likę iš tų laikų, kai Bažnyčia turėjo politinę galią ir jai reikėjo saugotis nuo aristokratijos bei politikų įtakos. Tačiau visi turėtume suprasti, kad Lietuvos bažnytinė provincija tėra Visuotinės Bažnyčios, kuri keliauja istorijos vieškeliu, dalis. Tad vietiniai "maištai" ir vaidai yra tik drumzlių kėlimas, nuo kurio patiems aptemsta akys.
