Iš darbo grįžtu pro mokyklą. Visko tenka matyti: rūkančių, geriančių, adatom besibadančių ar tabletes ryjančių mokinių...
Buvo lietinga spalio popietė. Pradinukai skirstėsi namo. Už mokyklos kampo, netoli gėlyno, kvatojosi vaikai ir ragino: "Dar, dar! Durniau..." Tai buvo bjauri egzekucija: murzinas vaikas voliojosi purvyne jodamas ant savo purvinos kuprinės. Priėjau ir paklausiau:
- Sakykite, kas čia darosi?
- Durniaus cirkas! - atsiliepė vienas.
- Ar jums tai juokinga?
- Jis dažnai tokius cirkus rodo, - įsidrąsino kitas.
- Jį ir mokytoja vadina durniumi, - atsiliepė trečias.
- Mokytoja? - nustebau. - Aš jos paklausiu.
Vaikai susižvalgė ir dingo.
Mudu likome vieni. Berniokėlis atsistojo ir prisėdo ant akmens. Purviną kuprinę pasidėjo prie kojų. Priėjau, atsisėdau šalia berniuko. Iš po debesų pasirodė vėlyva saulė.
- Ar turi draugų?
- Yra...
- Ar tau nešalta? Paglosčiau jo šviesias linines garbanas.
- Ne-e... - berniuko veidu nusirito ašara.
- Ką pasakys mama, kai toks pareisi namo?
- Aš neturiu mamos...
- O tėvelį turi?
- Tokiam diržą paimčiau su geležine sagtim - išlakstytų visi klounai, - tarstelėjo įvykį stebėjusi pagyvenusių žmonių pora.
Berniukas pravirko. Jo pečiai kilnojosi.
- Neverk, - apkabinau jį. - Papasakok, kaip tau sekasi mokytis?
- Mokytoja manęs nekenčia. Durnium vadina.
- Gal tu labai išdykauji?
- Kartais...
- Ką labiausiai patinka mokytis?
- Matematiką.
- Ar tu nepyksi, jei aš pakalbėsiu su mokytoja?
Berniukas staiga atsisuko į mane. Jo murziname veide švietė tik du nuo ašarų balti grioveliai.
- Koks tavo vardas?
- Raimis... Raimondas.
- Gražus vardas. Ar turi broliuką, sesutę?
- Sesutę turiu. Jai treji metukai.
- Tu ją myli?
- Kaip kada. Mama ją labai myli.
- Ar tu pavydi sesutei mamos?
- Kad ne... Tik aš kažkoks svetimas.
- Papasakok man, Raimondai, apie mamą.
Vaikas ilgai mąstė. Jo didelės tamsaus mėlio akys drėko.
- Gal tave skriaudžia? Muša?
- Mama...
- O tėvelis neužstoja?
- Kartais... Bet jis dirba, nebūna namuose.
- Gal tu neklausai?
- Tėvelis žada išeiti. Mama sakė, kad jei tėvas išeis, ir mane išvarys...
- O sesutę irgi tėvelis išsives?
- Ne, jos mama niekam neatiduos.
- Už ką tave mama bara, muša?
- Per ilgai pamokas ruošiu. Gatvėje su vaikais futbolą žaidžiu. Drabužius susipurvinu, užsižaidžiu. Kartais pramiegu, nespėju papusryčiauti, lovos pasikloti.
- Kaip tu toks rytoj atrodysi mokykloje?
- Mama sako, kad aš esu Dievo bausmė...
- Kuo ji tave muša?
- Tėvo diržu. Ranka per veidą suduoda...
- Mokytoja žino?
- Žinojo. Bet išėjo į pensiją. Ji buvo labai gera. Dabar tokia jauna atėjo. Mane ji vadina durnium.
- Kodėl? Per pamokas išdykauji?
- Ne. Vieną kartą mama mane skaudžiai mušė. Klasėje man labai skaudėjo - negalėjau sėdėti. Judėjau, varčiausi. Mokytoja iš klasės išvarė, durnium išvadino. Nuo tada mane visi durnium vadina. Toks aš ir būnu.
- Kuo tu būsi užaugęs?
- Klounu. Klounu, durnium... - Raimondas nutilo.
Aš vėl paglosčiau jo vėjo kedenamas garbanas, priglaudžiau, pabučiavau jo murziną skruostą.
- Tu - geras vaikas. Užaugsi dideliu žmogumi. Dabar skubėk namo...
Mudu pakilome. Berniukas užsimetė ant pečių savo purviną didelę kuprinę, dideliais nevaikiškais žingsniais nuėjo namo. Ilgai jį sekiau, kol jis dingo už gatvės posūkio.
***
Susitikusi su Raimondo mokytoja, ilgai aiškinausi jos ir berniuko incidentą. Ji teisinosi - vaikas esąs labai "sunkus". Nesą vilties jį pataisyti. Į klausimą, kodėl berniuką pavadino "durnium", atsakė, kad toks jis ir esąs. O pokalbio pabaigoje tėškė:
- Atėjai parašyti?! Rašyk! Visi jie durniai!..
- Mokytoja, jeigu jūs mylite savo darbą ir norite jį dirbti, klaidą reikės ištaisyti.
Klaidos mokytoja netaisė - išėjo. Sugrįžo buvusioji. Šiandien pavasaris. Vaikai jau laukia atostogų. Raimondas "klounystę" pamiršo, nes ruošiasi matematikos olimpiadai. Tiesa, tėvas šeimą paliko. Raimondas išėjo kartu su tėvu, nes yra jo ir jo mirusios motinos sūnus.
Rasa Norkutė, Klaipėda
