Irena ZUBRICKIENĖ
- Kaip jį ten laidojo? Ar kas prie karsto pastovėjo? Kur tas jo kapelis? Ar prie jo žydi kokia gėlytė? Ar uždega kas žvakutę?.. - tokie sau tylomis užduodami klausimai jau pusę metų graužia Šakmušio kaimo (Kazlų Rūdos sav., Marijampolės apskr.) gyventojos Onos Sarokinienės (65 m.) kasdienybę, neišgalint parsivežti iš Italijos savo sūnaus Tado Sarokino (28 m.) palaikų. - Laikas eina, o man nepavyksta susitaikyti su mintimis, kad Tado tikrai nebėra ir kad jis amžiams atgulė tolimoje, svetimoje šalyje.
Stengėsi dėl šeimos
Tadas užaugo keturių vaikų šeimoje. Ne tik šeimos nariai pasakoja, kad Tadas turėjo geras rankas ir netingėjo dirbti. Tai jis įrodė per pastaruosius metus, kai pradėjo gyventi savarankiškai - netolimame Bagotosios kaime, mirusios močiutės namelyje. Čia jis sėkmingai kūrėsi su savo gyvenimo drauge Loreta ir sūneliu, kuriam dabar treji. Naujajai pastogei dar ir dabar daug ko trūksta, tad Tadas, tikėdamasis greičiau prasigyventi, vis išvykdavo padirbėti į užsienį. Vyras išvažiuodavo mėnesiui dviem, po to sugrįžęs tiek pat laiko pasitvarkydavo gimtinėje ir - vėl į kelionę. Tado pasirinkta "darbdavė šalis" buvo saulėtoji Italija.
O. Sarokinienė sakė dažnai pagalvodavusi, kad užsienyje Tadui gali ir nepasisekti, bet kad ten nutrūktų jo gyvenimas, niekada nepamaniusi.
Išvyko mėnesiui - liko amžinai
Paskutinį kartą Tadas su tėviške atsisveikino šių metų pavasarį, prieš pat Velykas. Sakė Italijoje praleisiąs tik mėnesį. Praėjo kelios dienos, ir Tado namiškiams Loreta pasiguodė sunerimusi, nes tris dienas negavusi iš jo jokios žinutės, kai anksčiau rašydavo kiekvieną dieną. Dar po kelių nežinios dienų Loreta pradėjo ieškoti žinių apie Tadą - pasiekė ir šalies Užsienio reikalų ministeriją (URM), ir Lietuvos ambasadą Italijoje. Tik, deja, čia iš pradžių niekas negalėjo suteikti rūpimos informacijos. Žinia, kad Tadas balandžio 20-ąją, iškart po Velykų, paskendęs, Loretą ir Tado namiškius pasiekė tik gegužės pradžioje. Jiems iki šiol niekas deramai nepaaiškino, kodėl taip ilgai tylėta, kai skenduolio tapatybė buvo žinoma iš karto, nes jo drabužių kišenėje buvo rasta asmens tapatybės kortelė. Loreta įsitikinusi, kad ambasadų užsienyje darbuotojai, atstovaujantys Lietuvai, turėtų geranoriškiau bendrauti su į juos besikreipusiais Lietuvos piliečiais ir patys kuo skubiau pranešti sužinotą informaciją į atitinkamas Lietuvos institucijas. Jauna moteris patyrė, kad tik įsikyrėjusi dažnais skambučiais ji sužinojo apie Tado tragišką likimą. Net ir rūpinantis skenduolio mirties liudijimu, Loretai teko kelis mėnesius skambinėti į ambasadą ir prašyti, kol pagaliau rugpjūtį ji gavo šį dokumentą.
Nuo kraupios žinios praėjo pusė metų, bet gedintys Tado artimieji iki šiol nežino, kokiomis aplinkybėmis rastas paskendęs Tadas. Motinai net nesinori tuo tikėti, nes Tadas buvo labai geras plaukikas. Po kaimą sklando gandai, kad Tadas nužudytas - žiauriai sumuštas ir įmestas į vandenį. Sunkiai materialiai besiverčiantiems Sarokinams kelionė į Italiją, kad ten pasidomėtų viskuo, kas jiems neduoda ramybės, ir parsivežtų tikrąją tiesą, neįkandama.
Ta pati skurdo problema šeimai neleido ir parsigabenti Tado palaikų iš užsienio.
Užsisklendė su savo skausmu
Iš pradžių namiškiai, ypač Loreta, dėjo visas pastangas, kad Tadas būtų palaidotas gimtinėje. Ji skambino į kelias šalies įmones, teikiančias laidojimo paslaugas, kuriose išgirsta informacija atėmė viltis: reikėtų mažiausiai 20 tūkstančių litų, kad velionis būtų pargabentas. Net ir tikintis Kazlų Rūdos savivaldybės paramos (4 000 litų), kuri yra nustatyta šalies įstatymais, tokia suma Sarokinams per didelė. Loreta bandė ieškotis pagalbos ir keliose TV laidose, tačiau veltui. Esą jeigu reikėtų pargabenti dar gyvą žmogų, tuomet būtų pasvarstyta...
Sarokinai žino ir kaimo bendruomenės žmonių nuomonę apie jų skausmą: esą kam reikia dėti tiek pastangų vien dėl to, kad parsigabentų "nieko nebereiškiantį negyvą kūną - juk svarbiau saugoti mirusiojo atminimą širdyje". Tokią nuomonę Tado artimieji vertina kaip skaudžią pašaipą.
Kaimo bendruomenės pirmininkės Zanos Krupavičienės teigimu, gyventojai vis tiek nepajėgūs suaukoti tokios didelės Sarokinams trūkstamos pinigų sumos - esą įvairiomis progomis dažniausiai suaukojama vos iki šimto litų.
- Kai praėjo tiek laiko, minties, kad Tadą parsivešime perlaidoti, jau nebepuoselėju, - atviravo viena likusi auginti sūnelį Loreta. - Patarimų kreiptis į vienuolynus, vaikščioti po įstaigas aš atsisakiau - atrodo, kad taip daryti negalėčiau. Valstybės parama, ištikus tokiai nelaimei, išties per menka.
Gedintys Tado artimieji užsisklendė su savo skausmu. Žuvusiojo, bet gimtinėje nepalaidotojo atminimą jie įamžino savaip: iškalė Tado gimimo ir mirties datas paminkle, kuris ženklina prieš 5 metus palaidoto jo tėvo Stasio Sarokino kapą. Po šiuo paminklu Tado palaikų nėra...
Pirma ir paskutinė kelionė
Mintis, kad sūnus amžinai liks svetimoje žemėje, ne vieną dieną kankino ir Buktos kaimo (Marijampolės sav.) gyventoją Juozą Gibą (52 m.). Jo sūnus Darius (21 m.), irgi labai norėjęs greitai prasigyventi, į užsienį išvyko praėjusių metų lapkritį. Spalio 1-ąją Darius buvo palaidotas. Tėvui, remiamam jo darbovietės, seniūnijos, kaimo bendruomenės, draugų, giminių ir pažįstamų, pavyko parsigabenti sūnaus palaikus į Lietuvą. Dariaus amžinojo poilsio vieta - Liudvinavo miestelio kapinėse.
- Tai buvo pirma jo kelionė į užsienį, - pasakojo J. Gibas. - Darius susigundė išvykti, nes žinojo Anglijoje esant draugų. Jiems gerai sekėsi - nutarė pabandyti ir jis. Nuo tada, kone metus, jo ir nemačiau.
Darius pranešdavo apie save, kad mokosi anglų kalbos, kad dirba įvairius pagalbinius darbus, taip pat pasidomėdavo, kaip sekasi tėvui. Su motina vaikino ryšiai senokai nutrūkę, nes asocialų gyvenimo būdą pamėgusi moteris nesidomėjo savo dviem vaikais nei jų vaikystėje, nei vėliau, kai, palikusi šeimą, išvyko gyventi į kitą Lietuvos kraštą. Motina net nepasirodė sūnaus laidotuvėse, nors Juozas teigė pasirūpinęs, kad jai būtų pranešta. Išvykęs Darius daugiausia bendraudavo su gimtinėje likusia seserim Jurgita, kaip tik šiuo metu besilaukiančia trečiojo kūdikio.
Yra gerų žmonių...
Juozas Gibas irgi neturi detalių žinių, kokiomis aplinkybėmis nutrūkęs jo sūnaus gyvenimas. Kaip pranešta iš ambasados Jungtinėje Karalystėje, pirminiais duomenimis, Darius pats pasitraukęs iš gyvenimo. Tėvui apie tai pirmiausia pranešė kartu su Dariumi Anglijoje gyvenę ir dirbę jo draugai. Juozas žino tik tiek: sūnaus kūnas rugsėjo 18-ąją rastas kilpoje, viename skverelyje, kai draugai prapuolusio nelaimėlio buvo pasigedę jau kelias dienas. Kokios problemos kamavusios sūnų paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, tėvui liko, kaip jis mano, amžina mįslė. Paskutinįkart Darius skambino seseriai prieš dvi savaites iki tragedijos. Blogų nuotaikų Jurgita sakė neįtarusi. Dariaus artimieji tikisi, kaip jiems pažadėta, po pusmečio sulaukti daugiau žinių iš Lietuvos ambasados, gausiančios Anglijos teisėsaugininkų išvadas apie atliktą Dariaus mirties aplinkybių tyrimą.
Santūraus ir drovaus būdo Juozas, gavęs žinią apie sūnaus mirtį, nežinojo, kur kreiptis, ką daryti. Keliolika tūkstančių litų, kurių reikėjo pargabenti Dariaus palaikus į Lietuvą, vyriškiui buvo "svetimi pinigai". Anot Juozo, jeigu ne Želsvelės žemės ūkio bendrovės, kurioje jis dirba vairuotoju, pasiūlyta nemenka paskola, vyras jau būtų susitaikęs su mintimi, kad Dariaus kūnas amžinai liks Anglijoje. Dabar Juozo pečius slegia skolos našta, tačiau vyras tiki, kad, tebedirbdamas toje pačioje bendrovėje, badauti ar parduoti turimą butą nebus pasmerktas.
- Yra gerų žmonių, - graudinosi Juozas, pirmą kartą gyvenime prispirtas remtis į ištiestą pagalbininkų ranką. - Net nerandu tinkamiausių žodžių jiems nuoširdžiai padėkoti. Dabar tvarkausi įvairius dokumentus, kad gaučiau dar ir valstybės teikiamą paramą iš savivaldybės. Štai kaip būna: sūnus nenorėjo būti našta, tai išvyko į užsienį, bet išėjo taip, kaip išėjo... Labai norėčiau sužinoti tos mįslės atsakymą: kas atsitiko Dariui?
Mirusių emigrantų daugėja
URM Konsulinės pagalbos skyriaus darbuotojai, į kuriuos pirmiausia kreipiasi savo artimųjų, išvykusių į užsienį, problemas sprendžiantys lietuviai, teigia, kad mirusiųjų užsienyje skaičius nuolat didėja, nes daugėja pačių emigrantų. Atkreiptinas dėmesys, kad žmonėms, vykstantiems į užsienį ir Lietuvoje likusiems jų artimiesiems, būtina tiksli informacija apie Lietuvos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų bei kitų valstybės institucijų galimybes teikti pagalbą, apie būdus, kaip sumažinti galimas problemas.
Vienas iš tokių būdų- sveikatos ar gyvybės draudimas. Jeigu užsienyje miręs ar žuvęs pilietis buvo apsidraudęs, jo palaikų pargabenimu pasirūpina draudimo kompanija. Tačiau jeigu žmogus apdraustas nebuvo, jo palaikų pargabenimu ir visų paslaugų apmokėjimu turi pasirūpinti patys mirusiojo artimieji. Tokiu atveju jie turėtų kreiptis į savo pasirinktą laidojimo paslaugų bendrovę ir sudaryti su ja sutartį dėl palaikų pargabenimo.
Valstybės parama užsienyje mirusiojo artimiesiems, pasiryžusiems parsigabenti palaikus į Lietuvą ir turintiems mažas pajamas, - ne didesnė nei 4 000 litų. Dėl to reikia kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę, kuri pagal pateiktus dokumentus, įrodančius palaikų parvežimo išlaidas, gali suteikti finansinę paramą. (Šie pinigai prieš kelionę neišmokami.)
Laidojimo paslaugas teikiančių bendrovių darbuotojai teigia, kad parsigabenti kremuotus palaikus urnoje yra kiek pigiau.
Jeigu kūnas neparsigabenamas į Lietuvą, jis palaidojamas svečioje šalyje šios valstybės lėšomis. Vėliau galima ekshumuoti kūną ir perlaidoti, tik tada - dar daugiau problemų ir rūpesčių.
URM Konsulinio skyriaus duomenimis (pateikė Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus specialistė Diana Kanapkaitė), šiais metais į Lietuvą jau pargabenti 188 Lietuvos piliečių, mirusių, žuvusių ar nužudytų įvairiose užsienio šalyse, palaikai. Pernai per visus metus - 228.
Duomenų, kiek lietuvių palaidojama užsienyje, URM neturi. Pavyzdžiui, užsienyje gyvena visa šeima ir savo ateities nesieja su Lietuva, todėl savo šeimos ar giminės mirusį asmenį pasilaidoja toje užsienio valstybėje, o Lietuvos Respublikos atstovybės apie tai ne visada informuojamos. Taip pat būna, kad mirusiųjų palaikai į Lietuvą pargabenami be Lietuvos diplomatinių atstovybių žinios.
Duomenų, kiek lietuvių, palaidotų užsienyje, vėliau ekshumuojama ir perlaidojama Lietuvoje, URM taip pat neturi.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Ona Sarokinienė nesusitaiko su mintimi, kad jos sūnaus palaikai amžinai liks Italijoje - Paminkle iškaltos Tado gyvenimo pagrindinės datos, tačiau po juo vyriškio palaikų nėra - Jeigu ne bendrovės ir gerų žmonių parama, Juozas Gibas nebūtų parsigabenęs sūnaus palaikų iš Anglijos
