Grįžęs iš Malaizijos peržiūrinėju nuotraukas: mergina, indų šventykla, drugelis, budistų šventykla, dar viena mergina, dar vienas drugelis.
Taip, taip, kaip tik drugeliai man paliko didžiausią įspūdį. Kuala Lumpūro pakraštyje įrengtas drugelių sodas. Išvertus iš malaiziečių kalbos sostinės pavadinimas reiškia maždaug tai: pelkė, kur susilieja nešvarios upės. Dabar tai miesto centras. Pelkės nėra, na o susiliejančios upės tokios pat drumstos. O drumstos dėl alavo. Prieš pusantro amžiaus šioje vietoje rasti 87 kinų, ieškojusių aukso, palaikai. Aukso čia nerasta, tačiau aptikta alavo. Šie kinų pionieriai čia ir padėjo savo galvas. Tačiau garsas apie alavinį Eldoradą pasklido. Atklydo nauji geresnio gyvenimo ieškotojai ir prie nešvaraus pelkyno įkūrė kaimelį. Na o dabar didžiausias alaus bokalas, pagamintas iš Malaizijos alavo, įtrauktas į Gineso rekordų knygą. (Malaizijos Federacija yra Pietryčių Azijoje. Gyventojų - 21,5 mln. virš 60 proc. malajai ir kiti čiabuviai, apie 30 proc. kinų. Vos virš 50 proc. gyventojų yra musulmonai, 17 proc. budistai, 11 proc. įvairių kinų liaudies religijų gerbėjai. Yra induistų, krikščionių).
Taigi, drugelių sodas. Akmenimis grįsti takeliai tarp medžių, krūmų, gėlių. Tilteliai per upelius. Labai tankus tinklas virš galvos. Ir tokioje rojaus nelaisvėje - visokiausių spalvų, atspalvių ir įvairiausių dydžių drugeliai, plazdenantys nuo žiedo ant žiedo. Su fotoaparatu lekiu tai paskui vieną, tai paskui kitą ir pradedu būgštauti, kad nusės elementai.
Kai viską pamiršęs fotografuoju mėlynai juodą plaštakę, sodo darbuotojas mandagiai paliečia man rankovę ir rodo kažką, ko aš buvau nepastebėjęs. Tai drugelis?! Jis gi dviejų mano delnų dydžio! Rožinis ir tarsi rudai apkantuotas. Šis milžinas vos juda, kaip ir priklauso tokiam drambliškam sutvėrimui.
Malaiziečiams tikriausiai gamta įdiegusi grožio supratimą. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad jie neapsiribojo drugelių sode apgyvendinę tik savo krašto, nacionalinius, drugelius, bet ir įsivežė dar nuostabesnių iš Brazilijos.
Šiame pačiame sode be ypatingo pasimėgavimo apžiūriu kažkokius gigantiškus vikšrus, vabalus ir skorpionus. Pastarieji čia auginami kaip broileriai paukštynuose ir kai išauga žvirblio dydžio, paverčiami suvenyrais.
Lygiai taip pat, kaip tame pačiame sode auginami drugeliai ir skorpionai, malaiziečiai elgiasi su patiekalais. Pavyzdžiui, per vienus kviestinius pietus brangiame kinų restorane tarp dešimties patiekalų, keitusių vienas kitą, mes valgėme ryžius su kažkuo, kas, atrodė, buvo gyvulinės kilmės. Šeimininkas paaiškino, kad tai - mėsa, paruošta su prieskoniais. Vėliau vienas bloga man linkintis žmogus pasakė, kad tai buvo troškintos lervos. Tačiau man patiko. Lygiai taip pat kaip ir sriuba iš ryklio plaukmenų ir kepta medūza. Tuo labiau kartu su ryžių degtine sake ir įvairiausiomis prieskoninėmis daržovėmis.
Mes valgėme ir pigiose kiniškose užkandinėse, ir labai jaukiose kavinėse, kur tarsi namų aplinka, ir viešbutyje - visur buvo labai švaru ir skanu. O kokią virtuvę pasirinkti - kinišką ar malaizietišką - skonio reikalas...
Visur krevetės ir krabai, apipilti stebuklingu padažu, yra nepaprastai skanūs. O jei bare sugalvosite užsisakyti degtinės, tai atkreipsite visų dėmesį. Barmenai vienas kitam ims šūkauti: "Vodka, vodka", kažkur bėgs, ir kažkur atsineš butelį. Tai susiję su tuo, kad vodka yra labai brangi, bet pagrindinė priežastis, dėl ko jos niekas negeria, - karštis. Pabandykite išgerti, kai temperatūra daugiau kaip 40 laipsnių, o drėgnumas - 100 procentų. Ir taip sėdi visas šlapias, o išgėręs degtinės?
Iš kur Malaizijoje vodka, neturiu supratimo. Užtat žinau, iš kur krabai. Keturiese sėdom į valtį ir išplaukėm krabauti. Plaukiam ir metam į vandenį gaudykles. Kiekvienoje pritvirtinta žuvies galva. Jos nusileido ant upės dugno, o mes gerą pusvalandį laukėm. Kad nebūtų nuobodu, praplaukėme pro kaimą ant vandens. Pats prabangiausias toks namas ant polių - mečetė, o kiti pastatyti iš to, ką atnešė upės vandenys: faneros gabalų, rąstų, lentų. Kiekvienam namuke - visas pulkas žmonių. Plaukiant pro šalį juos lengva suskaičiuoti, nes susėdę ant laiptukų jie mojuoja rankomis ir šypsosi. Toks jų laisvalaikis - stebėti plaukiančius pro šalį.
Po pusvalandžio traukiame gaudykles. Beveik kiekvienoje "tupi" po krabą. Kai kuriose - nedidelis, o kitose kaip futbolo kamuolys.
Lygiai taip pat kaip drugeliai, įvairus ir jaudinantis Malaizijos moterų grožis. Malaizijoje gyvena etniniai malaiziečiai, kinai, išeiviai iš Indijos ir Bangladešo, išpažįstantys islamą, induizmą, budizmą ir netgi... krikščioniškąjį tikėjimą. Dėl tikėjimų įvairovės tokia įvairi ir apranga, papuošalai, būdas, papročiai.
Merginos, kurias fotografuoju, draugiškos, besišypsančios, bet ne daugiau. Nei viešbutyje, nei vėlų vakarą gatvėje nė viena nesikreipia į mane su abejotinu pasiūlymu.
Po poros dienų Kuala Lumpūre dirbančio europiečio paklausiau, ar šiuose kraštuose yra puolusių moterų, lengvai susipažįstančių su nepažįstamais vyrais. Jis patikina, kad pilna. Bet, kaip ir viskas šioje šalyje, - įstatymo ir savigarbos rėmuose.
- O jūs pavaikštinėkite vakare kvartale už viešbučio, - pataria europietis.
Neramia širdimi profesinio smalsumo vedamas vakare einu kur buvo patarta. Didelis trijų aukštų garažas panašus į skruzdėlyną. Viena paskui kitą parkuojamos dešimtys, šimtai mašinų. Jų savininkai - kostiumuoti, pasirišę kaklaraiščius džentelmenai - eina į greta įsikūrusį pastatą. Jis šešių ar septynių aukštų ir savo prastomis užuolaidomis primena prastos reputacijos bendrabutį. Kai kurie ponai tame pastate užsibūna ilgai. Kiti išeina iš jo lydimi gražių palydovių ir pradingsta kažkur naktyje. Galbūt į spektaklį, kurio nei žiūrovu, nei aktoriumi man šįkart nelemta būti.
Netoli šio "bendrabučio" durų vienas malaizietis pasiūlo mane palydėti vidun kuriam laikui arba net visai nakčiai. Kaina, iš pradžių buvusi labai labai didelė, kai pasideriu nukrinta kur kas žemiau šimto dolerių ribos. Galop siūlytoją nuviliu pasakęs, kad teikiu pirmenybę ne šiam pragarui, o grojimui akordeonu. Tuomet leidžiuosi viešbučio link. Portjė žiūri į mane keistai, kad taip greit grįžau iš naktinio pasivaikščiojimo. Pasiekęs savo kambarį iš baro išsitraukiu viskio ir tariu nebylų tostą tema "saugok mane nuo nuodėmių".
Ir vis dėlto vėliau aš patenku į abejotinos paskirties įstaigą.
Penango sala - vienas iš Malaizijos turizmo centrų. Daug lankomų vietų, pramogų ir pliažai, kuriuose nedaug žmonių. Nori - gyvenk penkių žvaigždučių viešbutyje, nori - išsinuomok 3-5 kambarių butą ir šeimininkauk su draugų kompanija.
Vietinis pažįstamas pasiūlo po vėlyvos vakarienės aplankyti klubą Džordžtauno miestelyje. Iš jo painaus aiškinimo suprantame, kad tai kažkas panašaus į anuometinę diskoteką, bet ten šoka, dainuoja ir vaidina moterimis persirengę vyrai. Aš tučtuojau pradedu atsisakinėti, nes tai - ne mano skoniui. Tačiau mane nuramina, aiškina, kad ir žymiojoje Pekino operoje vyrai atlieka moterų vaidmenis.
Taigi važiuojame. Kelias, kaip ir visuomet čia naktimis, - tuščias. Džordžtaunas miega. Klubas, įsikūręs netoli prieplaukos, atrodo apleistas. Kaina už įėjimą - 6,5 dolerio. Pirmojoje (šokių) salėje beveik nieko nėra. Antroje salėje - scena, pakyla, eilės kėdžių, baras.
Vaidinimas prasideda. Aktoriai, ir apsivilkę nacionalinius kostiumus, ir labai iššaukiančiais apdarais, staiposi skambant pasaulyje gerai žinomų šlagerių muzikai. Numerių režisūra ir choreografija kaip toliam užkampiui neįtikėtinai gera. Artistai stengiasi tarsi per premjerą. Scenoje - trys vaikinai ir kelios merginos. Kadangi žinome apie persirengusius vyrus, įtartinai apžiūrinėjame merginas. Ne, atrodo, viskas natūralu. Be to, jos visai nieko sau.
Šou veda efektinga be kompleksų aktorė. Ji linksmina publiką, klausinėja juokingų dalykų. Iš reakcijos matyti, kad daugelis čia ne pirmąkart.
- O jūs ko tokie rimti kaip per spaudos konferenciją? - paklausia mūsų. - Kas jūs? A, iš Pabaltijo? Tai rusai?
Grįžtant atgal mūsų malaizietis draugužis pagaliau paaiškina, kad tai buvo ne moterys, o vyrai - transvestitai. Man iš nuostabos net atvipo žandikaulis - buvau tikras, kad daugelis pasirodymo aktorių - moterys. Tačiau dabar tai prisiminus nebe taip baisu. Nes dauguma merginų Malaizijoje - tikros. O plaštakės - tuo labiau.
