Petras IVANAUSKAS
Kai paklausai socialinės apsaugos ministrės Vilijos Blinkevičiūtės arba kitų Vilniaus ponų, tai atrodo, kad mes gyvename vis geriau ir geriau. Ponai iš ministerijų nuolat giriasi milžiniškais tempais augančia ekonomika, vadina mūsų šalį Baltijos ekonomikos tigru, tačiau pamiršta pasakyti, kad to tigro dantys iškirmiję. Skaičiuojant pagal Europos Sąjungos šalyse taikomą metodiką, kas penktas Baltijos tigro šalies gyventojas gyvena žemiau skurdo ribos. Ar tai normalu?
Skurdžius, nes be odinių batų
Matyt, kad tie skaičiai būtų gražesni, mūsų Statistikos departamentas naudoja kiek kitokią skaičiavimo metodiką - tada skurdo lygis sumažėja iki 18 procentų. O tai nei daug, nei mažai - daugiau kaip 600 tūkst. gyventojų. Aišku, žmonės iš bado nekrenta gatvėje ir nemiršta, tačiau kai tiek žmonių neįstengia nusipirkti mėsos ar žuvies, o minta kruopomis, yra labai nenormalu.
Pagal skurdo ir gyvenimo sąlygų statistiką Lietuva velkasi Europos uodegoje. Didesnė skurdo rizika nei pas mus yra Airijoje, Portugalijoje ir Slovakijoje. Taip skaičiuojamas santykinis skurdas, tad skurdžius Airijoje būtų turtuolis Lietuvoje.
Tačiau panašiai buvo per amžius. XVIII amžiaus Anglijoje skurstančiuoju buvo laikomas žmogus, neturėjęs odinių batų, nes be jų pasirodyti viešai buvo gėda. Lietuvoje tuo laiku odinius batus dėvėjo tik labai dideli ponai, o skurstančiuoju buvo laikomas tas, kuris neturėjo vyžų ir vaikščiojo basas. Sovietmečiu savo "uždaroje lygoje" mes buvome labiausiai pasiturintys, o atsidūrę Europoje, smukome į dugną.
Socialdemokratai tarnauja turčiams
Pagal Statistikos departamento pateiktus skaičius turtingiausių ir skurdžiausių šalies gyventojų pajamos skiriasi daugiau nei 6 kartus. Tačiau žinant, kad mūsų turtuoliai nemėgsta rodyti savo piniginės ir slepia savo turtus, galima drąsiai teigti, kad tas skirtumas dvigubai didesnis. Ar ne pavojingas toks visuomenės išsisluoksniavimas?
Prie sovietų pas mus viskas buvo labai aišku: žmogus pasako profesiją, ir beveik visi žino, kiek jis uždirba ir kaip gyvena. Prekybininkai uždirbdavo vos ne mažiausiai, o gyveno bene geriausiai, nes jiems buvo suteikta teisė prisidurti prie atlyginimo pardavinėjant deficitą pro užpakalines duris, apsveriant pirkėjus, į cukrų pripilant vandens ir panašiai. Teisę prisidurti turėjo ir fabrikuose dirbantys darbininkai, nes jie nešė mėsą iš mėsos kombinatų, grietinę - iš pieno perdirbimo fabrikų, siūlus - iš mezgyklų. Gal tik tarnautojai gyveno iš algos. Dabar tarnautojai prisiduria gaudami kyšius, o dauguma dirbančiųjų priversti gyventi iš algos. Atlyginimas netgi tos pašios profesijos žmonių labai daug priklauso nuo įmonės, kurioje dirbi. Buhalteris Vilniaus banke uždirba kelis kartus daugiau nei jo kolega kokioje nors akcinėje bendrovėje. Arba "Teo" inžinierius uždirba kelis kartus daugiau nei inžinierius, dirbantis provincijos gamyklėlėje. Iš pirmo žvilgsnio toks atlyginimų diferencijavimas leidžia tik pasidžiaugti - prie kapitalizmo gali užsidirbti tiek, kiek nori. Tačiau ar nepažeidžiami socialinio teisingumo principai?
Mokslininkai tvirtina, kad tai, jog žmonės nevienodai turi turto ir nevienodai gyvena, skatina ekonominį vystymąsi. Ekonomiką stabdytų, jei visi gyventų vienodai. Istorija žino daug revoliucijų, kurių šūkiai buvo apie lygybę ir brolybę, bet galų gale išryškėdavo, kad tokios idėjos yra utopinės ir ilgai neišsilaiko.
Vis dėlto kai kurios šalys stengiasi skirtumą tarp vargšų ir turtuolių mažinti. Nors dabar valdžioje socialdemokratai, kurie irgi turėtų palaikyti vargšus, tačiau jie kažkodėl turtuolių pusėje. Galbūt dėl to, kad ir socialdemokratų valdžia, partijos grietinėlė yra turčiai.
Daug metų kalbama apie nekilnojamo turto ar progresyvinį pajamų mokestį, bet nė viena valdžia nesiryžta tų mokesčių įvesti, nes bijo turtuolių keršto. Jei šie neparems partijos, ji pralaimės rinkimus. Tie, kurie daugiau uždirba, moka didesnius mokesčius ne vienoje šalyje. Čia pavyzdžiui mums galėtų būti skandinavai, kanadiečiai. Šiose šalyse lygybė didesnė, skurstančiųjų mažiau, tačiau ir dirbantiesiems prasigyventi sunkiau. Įvedus progresyvinį pajamų mokestį, turtuoliai ir pas mus labiau paremtų vargšus.
Pašalpos tvirkina
Vargšai ir dabar nelieka neparemti. Didėja pašalpos ir kitokios socialinės išmokos, varguolius maisto produktais remia iš Europos Sąjungos atvežama labdara. Šiais metais maisto produktų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims programai finansuoti ES skyrė beveik milijardą litų. Daugiausia tokios paramos gaus italai, prancūzai. Lietuvai skirta maisto produktų už 11,3 mln. litų. Lietuvoje konkursą dalyti maisto produktus laimėjo "Caritas", Lietuvos "Raudonojo kryžiaus" draugija ir labdaros ir paramos fondas "Lietuvos ir JAV iniciatyvos". Tad tie, kurių pajamos neviršija 247 litus vienam šeimos nariui, gali kreiptis į minėtas organizacijas ir bus paremti. Planuojama, kad šiemet miltų, makaronų, ryžių, cukraus, perlinių kruopų su kiauliena ar vištiena gaus apie ketvirtis milijono vargšų.
Įdomiausia tai, kad pernai labdaros buvo tiek, kad net atliko ir ji buvo atiduota labdaringoms valgykloms. Ar žmonės apsivalgė pyragų, ar dalis tik rėkia, kad neturi ko valgyti, ir taip pripratę, kad jais kas nors rūpintųsi, jog net patingėjo ateiti atsiimti? O gal teisūs tie ekonomistai, kurie sako, kad pašalpos tvirkina žmones ir skatina juos gyventi tik iš pašalpų. Dauguma jų įsitikinę, kad kuo daugiau remi skurstančiuosius, tuo daugiau jų "prigamini".
Skurdas paveldimas
Tyrimas, kurį atliko Statistikos departamentas, taip pat atskleidė, kad skurdas Lietuvoje paveldimas. Kuo sunkiau žmogus gyveno vaikystėje, tuo didesnė tikimybė, kad jis užaugęs atsidurs tarp skurstančiųjų. Dabar labiausiai skursta žmonės, augę be tėvų, giminaičių, globos namuose. Užprogramuota ir girtuoklių vaikų ateitis. Jie nuo mažų dienų nežino, ką reiškia dirbti, o vaikšto su ištiesta ranka ir mano, kad toks gyvenimas yra normalus.
Tyrimas parodė, kad pusė šalies gyventojų gyvena būste, kuriame vienam asmeniui tenka mažiau negu vienas kambarys, būstuose be tualeto su nutekamuoju vandentiekiu gyvena ketvirtadalis, be vonios ar dušo - 23 proc., būstuose su varvančiu stogu, supuvusiais langais, grindimis ar drėgnomis sienomis - 32 proc. žmonių.
Tyrimas parodė, kad Lietuva - visuotinai skurdi šalis. Tačiau visi tyrinėtojai vienu balsu teigia: skurdas lengviausiai įsimeta tarp neišsilavinusių žmonių. Skursta tik apie 3 proc. tų šeimų, kuriose vienas tėvų turi aukštąjį išsilavinimą. Vidutinis išsilavinimas nuo nepriteklių negelbsti. Jaunimas, matyt, tai pajuto ir be tyrimų - ar ne dėl to jau keleri metai į aukštąsias mokyklas didžiuliai konkursai. Tačiau čia irgi gaunasi lyg ir užburtas ratas - skurstančioms šeimoms sunku išleisti vaikus į mokslus. Taip ir vėl pasitvirtina teiginys, kad skurdas paveldimas.
