Policijos departamentas pradėjo leisti Lietuvos policijos istorijai skirtas knygas, pavadintas "Angelo sargo skrydis". Deja, kaip dažnai būna, norėjo padaryti kaip geriau, o išėjo kaip visada.
Kaip rašo dienraštis "Lietuvos rytas", pradėta leisti Lietuvos policijos istorija apstulbino nesenų įvykių dalyvius. Pirmajame leidinio tome, kuris skirtas 1988-1990 metams, daugelis pateiktų faktų atspindi sovietinių okupantų požiūrį į žmones, kovojusius už Lietuvos laisvę.
Kaip tai buvo
Knygos įžanginį žodį parašė dabartinis policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius.
Komisaras rašo, kad" tai nėra sausas, kategoriškas istorijos vadovėlis. Tai nėra išsami, siauram mokslininkų ar specialistų ratui skirta monografija. Verčiausiai tai tik beletrizuota Lietuvos policijos metraščio dalis, dokumentinė apybraiža, savotiškas žanrų mišinys, siekiantis vienintelio tikslo - būti įdomiu kuo didesniam žmonių skaičiui. Tai tiesiog Lietuvos policijos kronika..."
"Siūlydami šią knygą jūsų dėmesiui tikimės, kad kiekvienas ras joje tai, ko ieško: policijos veteranas - keliančius nostalgijos bangas puslapius, būsimasis policininkas - "špargalkę" kursiniam darbui, o tolimas nuo teisėsaugos problemų, tačiau smalsus skaitytojas - kai kuriuos atsakymus į patį įdomiausią klausimą: "kaip tai buvo"...
Kažkas yra šmaikščiai pasakęs: "Istorikai, negadinkite legendų savo faktais!" Iš tiesų, istorija, kaip ir bet kuris kitas mokslas, pripažįsta tik patikrintus faktus, - autentiškus dokumentus, nuotraukas. Šioje knygoje rasite nemažai tokių dokumentų ir trumpų jų komentarų, paaiškinimų. O jau vertinimai - istorikų, politologų, teisės specialistų prerogatyva."
Iš tikrųjų komisaro norai labai geri. Tik, deja, knygos sudarytojas, Policijos departamento viešųjų ryšių skyriaus specialistas Zurabas Džavachišvilis padarė kelias klaidas. Viena iš jų - dažniausiai dokumentai atspindi tik vienos pusės požiūrį. Ir antra - ponas Zurabas imasi ir vertintojo vaidmens, perša savo nuomonę, kuri yra subjektyvi, nes atspindi autoriaus požiūrį ir pažiūras. Kaip tik tai ir sukėlė didžiausias aistras.
Į Sąjūdžio mitingus - pasimušti
Kad ir toks pavyzdys. Štai kaip knygoje aiškinama, kodėl žmonės 1988 metais pradėjo rinktis į Sąjūdžio mitingus. "Iš tikrųjų visuomenės aistros, kurios paprastai nurimdavo žiemą, kai stumdytis mitinguose tiesiog nesmagu, vėl užvirdavo pavasarį ir tęsėsi iki vėlyvo rudens. Pramogų tuomet buvo nedaug: trys kanalai, vienas kitas koncertas... Teatrai - gastrolėse, knygų vasarą nuolat neskaitysi, užsienio kelionės - iš fantastikos srities (...). Tad mitingai, demonstracijos daugeliui, ypač jaunimui, buvo ne tiek pilietinė pareiga ar politinė būtinybė, kiek galimybė padūkti, išsirėkti, nebaudžiamai keiksnoti valdžią, pasijusti savo šalies likimo sprendėjais, pagaliau - susitikti su draugais".
Ciniškesnį vertinimą vargu ar sugalvotų ir didžiausias Sąjūdžio priešininkas. Žmonės ėjo ne tėvynės jausmo pažadinti, o dėl pramogų stygiaus ar išvis tik pasimušti. Toliau dar gražiau - bjauriai šmeižiami 1988-ųjų rugsėjo 28-osios mitingo dalyviai bei badautojai.
"Bananų balius"
Įvykių liudininkai puikiai prisimena, kaip 1988 m. rugsėjo 28-ąją tuometė Vidaus reikalų ministerijos vadovybė, pasitelkusi į pagalbą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės pulką, jėga išvaikė į Gedimino aikštę palaikyti badaujančių Lietuvos laisvės lygos aktyvistų suplūdusius žmones, o kitą ankstyvą rytą milicininkai sumušė badautojus.
Šis įvykis buvo pramintas "bananų baliumi". Po jo buvo priverstas atsistatydinti tuometis Lietuvos komunistų partijos vadovas Ringaudas Songaila. Policijos istorijoje apie "bananų balių" įvykiai pakeisti pastarosios įstaigos labui.
"Iškart po tų įvykių šalies spauda, ypač Sąjūdžio, plačiai rašydama apie "taikius piliečius" ir "kraugerius milicininkus", suskubo pakabinti savas etiketes, nelabai taikliai atspindinčias reikalo esmę", - rašoma "Angelo sargo skrydyje".
Knygoje "atskleidžiama", kad Gedimino aikštėje siautėjo chuliganai, kurie mėtė butelius ir akmenis, tyčiojosi iš pareigūnų, todėl milicininkai ir vidaus kariuomenės kariai "išlieję ilgai kauptą pyktį ant mitinguotojų, vanoję žmones į kairę ir į dešinę".
Protestavusių prieš sovietų valdžią Lietuvos piliečių teiginiai, kad jie buvo sumušti, čia paneigiami milicininkų žodžiais. Anot jų, badautojai ir kiti mitinguotojai - ne kas kita kaip provokatoriai, chuliganai, melagingai liudiję asmenys.
Ir toliau vėl autoriaus apibendrinimas:
"Įdėmiai perskaičius visus šiuos dokumentus išryškėja vienas paradoksalus dalykas: niekas iš tų, kurie tikrai pažeidė įstatymą, mėtydami į milicininkus akmenis ir butelius, aktyviai pasipriešino pareigūnams, nubausti nebuvo."
Perskaitai tai ir imi galvoti, kad knygą išleido ne laisvos Lietuvos policijos departamentas už Lietuvos piliečių pinigus, bet sovietų valdžios pasiilgę, darbo netekę milicininkai už Maskvos rublius.
V. Landsbergis: "Akims dumti"
Europos Parlamento narys V.Landsbergis pirmadienį išplatintame pareiškime ragina į tokius išpuolius, "kaip Sąjūdžio ir viso Lietuvos Atgimimo šmeižtas policijos knygoje, kurioje remiamasi sovietų milicijos protokolais ir mušusių demonstrantus milicininkų atsiminimais, atsakyti be vinguriavimų". "Ypač, kai veiksmas nutaikytas į Lietuvos policiją - ir į vyresnius, tarnavusius dar svetimai valdžiai, ir į jaunus, ateinančius tarnauti savo šaliai, kurios Atgimimo sąjūdis, nustebinęs pasaulį taikia laisvės kova, jiems rodomas tariamoje "istorijoje" kaip rėksnių, veltėdžių ir buteliais besimėtančių girtuokliautojų triukšmavimas. Tai ne šiaip sau melas, o klastingas griaunamasis ideologinis darbas", - sako jis.
V.Landsbergio įsitikinimu, argumentai, neva knygoje remiamasi sovietų represininkų "dokumentais", surašytais tam, kad pateisintų savo smurtą "bananų baliuje" ir kitur, yra skirti įvykių nemačiusioms "akims dumti". "Dabar dugnan puolęs "angelas" arba provokatorius pila pamazgas ant Lietuvos išsilaisvinimo ir valstybės, kurios duoną valgo. Ir visuomenė jau neatsiriboja, valstybė apsimeta nesuvokianti, kaip įvairiai ją naikina, viršininkai šneka antraeilius dalykus", - rašo europarlamentaras. Jo manymu, didžiausia gėda, kad istoriją perrašinėjanti knyga išleista paties Policijos departamento lėšomis.
V. Adamkus: "Istorija klastojama už valstybės lėšas"
Prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad toks istorijos perrašinėjimas - "didelis akibrokštas Lietuvos visuomenei ir piliečiams, branginantiems atsiminimus apie Atgimimo laikotarpį ir Sąjūdžio veiklą."
Anot šalies vadovo, policijos kronikoje pateikta Lietuvos žmonių kovos už laisvę interpretacija "liudija apie šio leidinio autorių pilietiškumo stoką". V.Adamkaus manymu, asmeniniai vertinimai, iškraipantys Lietuvos istoriją, neturėtų būti publikuojami už valstybės lėšas. Policijos departamentas penktadienį oficialiai atsiprašė už laisvės gynėjus juodinančią knygą, tačiau iš atsiprašymo teksto matyti, kad pareigūnai laikosi ankstesnės pozicijos, kad mitingavę demokratijos aktyvistai tebuvo chuliganiškai nusiteikę asmenys.
Faktai demaskuoja
Tie knygoje pateikti dokumentai ir liudininkų prisiminimai naudingi tik vienu aspektu - aiškiai matosi, kurie tų laikų milicijos veikėjai suprato, kad jų kelias - su Sąjūdžiu, su tauta, ir kurie tik aklai vykdė įsakymus. Vienas iš tokių - milicijos kapitonas Zenonas Bernotas, kuris stebisi: "Pasirodo, pažeidėjai iš tikrųjų buvo nekalti, jų atžvilgiu netaikyta jokių priemonių, nors buvo aiškūs chuliganizmo, valdžios atstovų įžeidinėjimo, nacionalizmo požymiai. Kuo gi mes pagaliau virtome?".
Aišku ir Lietuvos TSR vidaus reikalų ministro, generolo leitenanto Stasio Lisausko požiūris. "Niekada nesikalbėjau su jokiu Sąjūdžiu. Tik vieną kartą, kai 1988 m. po mitingo Vingio parke minia patraukė į Katedros aikštę ir susirinko prie VRM, liepiau iškviesti pas mane į kabinetą V. Landsbergį ir, kai tas atėjo, perspėjau dėl galimų pasekmių. Visi žinojo viena: kol S. Lisauskas ministerijoje, jos į savo rankas nepaimsi".
O štai jo pavaduotojas, buvęs KGB-istas, Marijonas Misiukonis blaškėsi tarp vienų ir kitų, laukė, kurios svarstyklės nusvers, ir tik tada pasuko su Sąjūdžiu.
Autoriui nepatinka dešinieji
Na, o dabar dar sugrįžkim prie knygos sudarytojo. "Ten prasilenkiama su tiesa, absoliučiai prasilenkiama. Man reikėtų sėsti ir rašyti paneigimą", - internetinio laikraščio "lrytas.lt" paklaustas, kaip vertina "Angelo sargo skrydį", atsakė Seimo narys, tuometis vienas iš Lietuvos laisvės lygos narių Vytautas Bogušis.
Anot parlamentaro, tokia policijos istorijos interpretacija tėra "grybavimas": "Aš tikrai nenoriu, kad už mano paties mokesčių pinigus leistų apie mane netiesą".
Šios prieštaringos istorijos autorius yra Policijos departamento viešųjų ryšių skyriaus specialistas Zurabas Džavachišvilis. Į V. Bogušio pareikštą kritiką pareigūnas atsakė griežtai: "Ką jis sakė, man, tiesą sakant, nusišvilpt. Galiu patarti jam pačiam paimti plunksną ir parašyti, kaip ten buvo. Kodėl jis to nedaro?"
Dabar trečiąjį tomą rengiantis policijos istorijos tyrinėtojas pripažino sulaukęs visokių vertinimų, bet pareiškė, kad "įvykių interpretacijos negali kritikuoti", nes ji yra paremta dokumentais.
Vėliau Z. Džavachišvilis pateikė ir savo versiją, kodėl ši knyga nepatinka Lietuvos patriotams: "Užsikabinote už vieno buvusių dešiniųjų žodžių. Kodėl pabrėžiu "dešiniųjų"?
Todėl, kad faktiškai visas vajus prieš policiją, visa ta kampanija, kai policija jau buvo sukurta, visus policininkus laikė raudonomis išperomis, milicija, rėkė "Misiukonį lauk!" (Marijonas Misiukonis - pirmasis vidaus reikalų ministras po nepriklausomybės atkūrimo - red.) ir visa kita".
Ir dar kelios Z. Džavachišvilio mintys apie dešiniuosius: "Priminsime, kad 1992 m. spalio 25 d. įvyko rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą, kurių rezultatai šokiravo valdžią, įsitikinusią, jog atėjo amžiams: triuškinančią pergalę pasiekė A. Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP). Žmonės, pavargę nuo nesibaigiančio priešų ieškojimo, neprofesionalios, griovėjiškos dešiniųjų veiklos beveik visose šalies valdymo srityse, visuomenės padalijimą į "savuosius" ir "šunaują", vadovaujantis vien politinio lojalumo kriterijais, atidavė savo balsus kairiosioms jėgoms, kartu patikėdami jiems savo viltis į kitokį gyvenimą" (II dalis. 407 psl.). Matyt, perskaitęs šiuos žodžius, dabartinis premjeras A. Brazauskas vienintelis liko patenkintas policijos kronikomis ir tik šyptelėjo, kad gal autorius kiek ir suklydo, bet nieko čia baisaus.
