Irena ZUBRICKIENĖ
Skirtingose Marijampolės miesto mokyklose naujuosius mokslo metus pradėję Stasys (17 m.) ir Paulius (15 m.) vienas kito niekada nematę ir nepažįsta. Tačiau kitiems jie - tarsi likimo dvyniai, jau penktą mėnesį gyvenantys pagal tas pačias lemties padiktuotas taisykles. Abu jie - visiški našlaičiai, tokiais tapę šiųmetės Motinos dienos išvakarėse. Abi avarijos, sujaukusios šių vaikinų ir jų šeimų kasdienybę, iki šiol neištirtos. Abu užaugę vyriškoje aplinkoje - be seserų. Abiejų nepilnamečių globėjais po nelaimių ryžosi būti jų vyresnieji broliai.
"Taip buvome auklėti..."
Tai, kad patys savo šeimos dar nesukūrę jauni broliai tapę savo jaunėlių globėjais, anot Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistės Rūtos Šaknaitienės, - itin retas atvejis, bene vienintelis Suvalkijos sostinės savivaldybėje. Seserys, pasiryžusios užauginti be tėvų globos likusius šeimos narius - visai kas kita, skaudi kasdienybė.
- Mes ir patys nustebome, kai per dvi dienas išgirdome apie du vienodus atvejus, kad našlaičiais staiga tapusių nepilnamečių vaikinukų globėjais ryžtasi būti jų vyresnieji broliai, - prisiminė R. Šaknaitienė. - Paulius Simniškis su savo būsimu globėju Tomu Simniškiu (21 m.) mus susirado ir visus dokumentus tvarkėsi patys. Jauno studento požiūris į gyvenimą, erudicija ir elgsena mums bendraujant išsklaidė visas buvusias dvejones - bene labiausiai džiugino stebėtinai šiltas ir artimas abiejų brolių ryšys. Nepilnamečio Stasio Mardosos globa susirūpinęs jo vyresnysis brolis Artūras (26 m.) pas mus atėjo paragintas kelių atsakingus darbus dirbančių kaimo gyventojų. Kai išsiaiškinome, kad kaime laiduojama už Artūrą, nurimome - kitokių variantų nė nesiūlėme.
R. Šaknaitienė džiaugėsi, kad iki šiol nė vienu, rodėsi, "slidžiu" atveju neteko išgirsti, esą abu jaunuolius paskubėta paskirti globėjais. Galų gale ir patys jų globotiniai - jau ne "vystyklų vaikai", keliantys nuolatinių rūpesčių. Svarbiausia, kad tėvų netekties smūgį patyrę nepilnamečiai liko gyventi įprastoje savo namų aplinkoje, yra ne vieni, o gyvenimo pagrindus gavę iš tvarkingų ir dorų tėvelių.
Studentas Tomas Simniškis, paklaustas, ar ilgai svarstė galimybę būti jaunėlio Pauliaus globėju, atsakė labai trumpai: nesvarstęs nė minutės - kitaip nė būti negalėję, nes esą jis taip išauklėtas. Labai nustebino ir Stasio Mardosos pasvarstymas ta pačia tema. Vaikinukas kalbėjo visai tokiais pačiais žodžiais: "Taip auklėti buvome, kad vienas kito nepaliktume bėdoje".
Kaltininko sąžinė nebyli
Dviejų sūnų - Tomo ir Pauliaus - mama Nijolė Simniškienė (44 m.) žuvo balandžio 27-osios vakarą. Kai iki vidurnakčio buvo likusi bemaž valanda, Nijolė dviračiu važiavo į namus, ką tik baigusi darbo pamainą bendrovėje "Kraitenė". Moteriai buvo belikusios vos kelios minutės kelio iki namų, kai ją, nuo darbovietės nutolusią per kelis šimtus metrų, ties apšviesta degaline, kliudė ta pačia kryptimi važiavęs ir prisivijęs automobilis. Vairuotojas iš įvykio vietos skubiai pasišalino net nepristabdęs, tarsi nė nebūtų supratęs, kad užkliudė kitą eismo dalyvį. Vieno liudininko teigimu, pasigirdo tik avarijos trenksmas, tačiau mašinos įsidėmėti nebesuspėta.
Tyrimo duomenimis, N. Simniškienės vairuotas dviratis buvo tvarkingas - su atšvaitais. Kodėl iš paskos priartėjusio automobilio vairuotojas jo nepastebėjo, iki šiol tik spėliojama, nes avarijos kaltininkas vis dar neišaiškintas. Žinoma tik tiek, kad mašina važiavo dideliu greičiu ir trenkėsi į dviračio galą. Smūgio banga dviratininkę kilstelėjo į viršų, o tada moteris bloškėsi galva į asfaltuotą kelio paviršių. Kryčio būta mirtino.
Pareigūnai po nelaimės tikėjosi sulaukti gyventojų pagalbos - duomenų iš žmonių, žinančių ar įtariančių, kas padarė avariją, nes ant dviratininkę partrenkusio automobilio turėjo būti likusių tragedijos žymių. Deja, per keturis mėnesius policijoje sulaukta tik kelių šaltinių, kurių pateikta informacija nepasitvirtino. N. Simniškienės žūties aplinkybės, kaip tradiciškai sako pareigūnai, tiriamos toliau. Iš tiesų sukaupta bylos medžiaga guli policijos kabinete - tebelaukiama naujienų. O avarijos kaltininkas turbūt gyvena nepažadinęs savyje atsakomybės jausmo - jo sąžinė iki šiol nebyli ir juoda, greičiausiai atvira naujoms tragedijoms.
Tomas Simniškis retkarčiais pasidomi policijoje, kokių naujienų atsiradę tyrime. Vaikinui svarbu, kad būtų išaiškintas žmogus, dėl kurio kaltės žuvo mama, tačiau Tomas sako, kad kol kas pasitiki savo darbą atliekančiais pareigūnais, nes pats jis esąs ne šios srities specialistas.
"Mane parklupdyti sunku"
Jaunėlio brolio globėju tapęs Tomas mokosi Lietuvos žemės ūkio universitete. Trečiakursis studentas, įsipareigojęs rūpintis Pauliaus kasdienybe, gyvena, galima sakyti, tarp Kauno ir Marijampolės. Po mamos žūties susiklosčius nepalankioms aplinkybėms vaikinas vis tiek pasiryžęs įgyvendinti savo vaikystės svajonę - baigti agronomijos studijas.
Tuo metu, kai Tomas Kaune, devintokas Paulius namuose šeimininkauja padedamas kartu gyvenančių senelių. Garbaus amžiaus žmonės, abu jau perkopę 80 metų, dar kruta - pagamina valgyti, negaili anūkams patarimų, o kai reikia - pabara ir pagiria. Tomas įsitikinęs, kad paauglio brolio nebūtina auklėti moralais ir nurodymais (juolab - smurtu ir prievarta) - geriausia "kurti" žmogų savo kasdieniniu pavyzdžiu.
- Tėveliai man turbūt dabar nepaprieštarautų, kad niekada neturėjo problemų dėl mano elgesio, nes manęs niekada nedomino gatvė ir vienadieniai draugai, - savo gyvenimo filosofiją dėstė Tomas. - Man nuo mažens įdiegta, kad laikas yra itin brangus, jeigu nori ką nors gyvenime pasiekti. Taigi aš jo ir nešvaisčiau - skaičiau, mokiausi, netinginiavau. Turėjau labai gražius ir tėvelių, ir abejų senelių gyvenimo pavyzdžius. Dabar negaliu jų visų nuvilti.
Tomas labai norėtų, kad tokių pačių tikslų vedinas gyventų ir Paulius. Tiesa, jaunėlis jau dabar kiek kitoks - galbūt judresnis, smalsesnis, labiau ieškantis draugijos, nenustygstantis vietoje, tačiau, anot Tomo, svarbiausia, kad jis būtų doras žmogus.
- Turime sau ir kitiems įrodyti, kad nelaimės mūsų nepakirto, - kalbėjo Tomas. - Mano išorė galbūt apgaulinga - ramus, tylus, emocijų nedemonstruojantis vaikinas. Iš tiesų esu tvirtas - nežinia, ko reikėtų norint mane parklupdyti! Pernai lapkritį palaidojome tėtį. Būtent man likimas skyrė aptikti jį apsinuodijusį automobilio smalkėmis garaže. Patirtis - šiurpas. Po pusmečio palaidojome mamą. Ar tai jau visų nelaimių pabaiga? Manau, kad bėdos žmogų tik užgrūdina. Tai gyvenimo tvirtybės pamokos, išbandymai, laimėtoją darantys galingesnį.
Jaučia tėvų alsavimą
Globoti jaunėlį brolį, kai šio kasdienybė reguliuojama paauglystės hormonų audrų, - dar vienas išbandymas abiem broliams. Tomas įsitikinęs, kad juos lydės sėkmė. Ir nors Paulius kartais nelabai noriai eina dirbti į daržą, nelinkęs susitvarkyti kambarių, nevargina savęs mintimis apie ateitį, tačiau iš tiesų broliai sutaria. Anot Tomo, anksčiau, iki nelaimės, Paulius, išgirdęs vyresnėlio priekaištą, liepdavo nutilti, nes jis jam esąs ne tėvas ir ne motina. Dabar tokių replikų Paulius jau nesvaido - Tomui jis atrodo "greit susitupėjęs ir daug ką apmąstęs".
Abu broliai be vargo pasiruošė naujiems mokslo metams - tardamiesi pirkosi reikalingus drabužius, mokslo reikmenis. Tomas dar patarinėjo jaunėliui, bet jau įsitikino, kad ir Paulius - gana savarankiškas vaikinas. Abu nevengia pastovėti prie puodų, nors jaunėlis labiau linkęs pasisotinti greitu ir "sausu" maistu. Beje, Paulius labai sudomino išdavęs kelis savo mėgstamų patiekalų receptus. Štai, anot jo, į įprastą kiaušinienę kepant įtrupinus duonos, įbėrus šašlyko prieskonių ir įdėjus spirgučių, išeina toks gardėsis, kad "kavinių kepsniai turėtų slėptis".
- Stengiamės gyventi taip, tarsi ir mama, ir tėtis kiekvieną minutę būtų šalia mūsų, viską matytų, viską vertintų ir nė vieną akimirką neturėtų kuo nusivilti, - toliau filosofavo jaunasis globėjas Tomas. - Esu tikintis, todėl manau taip: jeigu jie mus mato, neturėtų liūdėti, nes kol kas mums normaliai sekasi.
Kamuoja ilgesys
"Normaliai sekasi", kaip pats tvirtino tarsi atkartodamas likimo dvynių nuotaikas, ir Marijampolės P. Armino vidurinės mokyklos vienuoliktokui Stasiui Mardosai, su dviem vyresniais broliais gyvenančiam Meškučių kaime. Kiemą, laiptus ir palanges gausiai puošiančių įvairiaspalvių gėlių žiedai (tokią aplinką mėgo ir kasmet puoselėjo brolių mama) slepia nuo pašaliečio akies, kad name šeimininkauja vyriška kompanija. Anot Stasio, viskas namuose tebedaroma taip, kaip anksčiau darydavo tėvai. Ir Stasiui, ir jo globėju tapusiam Artūrui, ir broliui Antanui (24 m.), rodos, kiekvienas namų ūkio darbas įkandamas ir problemų nėra, tačiau, kaip atviravo Stasys, tėvų vis tiek labai trūksta - kamuoja jų ilgesys.
- Labiausiai jų pasigendu, kai nieko neveikiu - tada mintys vis grįžta ir grįžta, kai dar buvome visa šeima, - santūriai atviravo Stasys. - Ypač tai jaučiau prieš Rugsėjo 1-ąją. Anksčiau, būdavo, kartu su mama važinėjam po parduotuves apsipirkti - šiemet tai jau darė brolis. Anksčiau mama kiekvieną rytą nuveždavo mane į mieste esančią mokyklą - šiemet tai turiu organizuotis savarankiškai. Tiesiog kitos šis mano rugsėjis...
Stasys pasakojo, kad tėtis prireikus visada padėdavo ruošti matematikos ir kitų tiksliųjų dalykų namų darbus, tad šiemet būsią sunkiau. Mama nuolat kartodavo, kad pagrindinis dėmesys būtų skiriamas mokymuisi. Abu tėvai nekėlė didelių reikalavimų kokiai nors konkrečiai Stasio ateities profesijai, tačiau jų raginimas sėkmingai pabaigti vidurinę mokyklą - dabar Stasiui tarsi didžiausias priesakas, tikslas. Visa trijų brolių kasdienybė - irgi tarsi girdint tėvų patarimus ir norus, lyg patys jie būtų tik išvykę į tolimą ir ilgą kelionę.
Jaunas vairuotojas buvo lengvabūdis
Levutės (46 m.) ir Antano (54 m.) Mardosų gyvenimą nutraukė jauno marijampoliečio sukelta eismo nelaimė. Tą balandžio 28-osios pavakarę sutuoktiniai važiavo į Simną (Alytaus r.) tvarkyti Antano tėvų kapų - artėjo Motinos diena. Tėvai kalbino kartu vykti ir sūnų Stasį, tačiau vaikinas liko namuose tvarkyti žemių gėlynams. Dabar jau galima teigti, kad šitaip Stasys išvengė tragiškos lemties.
Mardosų kelionė baigėsi nuo namų pavažiavus vos kelis kilometrus, avarijomis pagarsėjusioje Marijampolės - Liudvinavo - Krosnos kelio atkarpoje. (Dabar čia pastatytas kryžius, raginantis vairuotojus neskubėti į nebūtį, apie kurį jau pasakojome "Akistatoje".) Automobilį "VW Golf" vairavo Levutė. Tvarkingai važiavusi mašina tapo kliūtimi itin greitai iš priekio skriejusiam automobiliui BMW 3B, kurį vairavo Tautvydas Zygmanta (21 m.). Kaune humanitarinius mokslus studijuojantis vaikinas važiavo savo namų Marijampolėje link. Menkai tepatyręs jaunas vairuotojas lemiamu momentu lenkė priešais važiavusį automobilį, tačiau pavojingame kelio vingyje nebuvo įsitikinęs, kad lenkimui būtina kelio juostos atkarpa yra laisva. BMW ir golfas susidūrė. Pastarojo keleivis A. Mardosa iškart žuvo. Jo žmona dar buvo nugabenta į Kauno ligoninę, tačiau kitą dieną irgi mirė.
Greitį viršijęs ir Kelių eismo taisykles pažeidęs studentas buvo blaivus. Per avariją jis irgi patyrė sužalojimų, buvo gydomas ligoninėje. Vaikinas iki šiol labai sielojasi dėl tragiško įvykio. Tyrimas vis dar nebaigtas. Ir avarijos kaltininkas, ir nukentėjusiais pripažinti žuvusiųjų vaikai linkę taikytis, kaip numato įstatymai. Kaip pritarė Stasys Mardosa, nebaigtas tyrimas kartina kasdienybę, nes nuolat vis primena apie įvykusią tragediją. Vis dėlto gedulinguose Mardosų namuose avarijos kaltininkui teismo bausmės nelinkima, nes, anot Stasio, ir pats griežčiausias nuosprendis tėvelių juk vis tiek neprikels. Vaikino manymu, belieka su viskuo susitaikyti ir gyventi toliau.
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Tomas (kairėje) dabar Pauliui - kartu ir brolis, ir mama, ir tėtis
- N. Simniškienė džiaugtųsi žinodama, kad sūnus Tomas savo rūpesčiu apgaubė jaunėlį Paulių
- Stasys Mardosa dažnai ilgisi tėvelių ir, rodos, tebelaukia pareinančių
