Albinas DEGUTIS
1.
Melo pasaka apgirto tarsi baro mergina. Su naiviu poetu flirto niekuomet jai negana.
O Tiesa - sena panelė - šluoja gatvę už grašius. Ką ji padaryti gali, kokius tart žodžius gražius?
Melo pasaka vis rėdos rūbais čia kasdien naujais, gi Teisybei - vienos bėdos: niekas niekur su ja neis.
Melo žodis gali viską, tik Tiesa - kukli, skurdi. Melo Pasaka mums tviska, o Tiesa - kvailių marti...
2.
Tiesa akla ir banali, ja nenupinsi meno, tik su melu važiuot gali į puošnią mūzų menę.
Tiesa pilka, paika, sausa, - ji pigų rūbą dėvi. Ji kaip ant delno mums visa - kvailių ir skurdžių deivė.
Tiesa nekenčiama seniai viršininkų visokių. Tik su melu jie sumaniai savus kėslus susukę.
Kas gėda, sąžinė, dora? Užmirškit jas, naivuoliai! Nė padujų jų nebėra - darbuojas melas uoliai.
Šalin, morale, iš akių! Ką tu davei man gero? Aš tik dievu Melu tikiu, tik jis stebuklus daro!
Dabar, brolau, tokie laikai: visur mus Melas lydi. Ir dar lydės ilgai ilgai - jo galo nematyti.
Ar atsigaus kada Tiesa, apdriskus ir bedalė, sušalus, alkana, basa - nieks atsakyt negali...
