Irena ZUBRICKIENĖ
- Nebuvo nė vienos minutės, kad pagalvočiau, jog be reikalo užsikroviau šį rūpestį, nes jokių sunkumų ir nejaučiu, - nesvarstydamas nukirto Genių kaime (Alytaus r.) gyvenantis pensininkas Jonas Dzetaveckas (69 m.), prieš pusantrų metų ryžęsis vienas globoti du mažamečius giminaičius, staiga likusius be tėvų. - Jokiais specialiais auklėjimais neužsiimu - vaikai tik mato, kaip aš gyvenu - ką veikiu, kuo domiuosi. Tai ir yra mano "pedagogika".
Užaugino sesers anūką
Pirmieji ir tikrieji tėvystės rūpesčiai dzūkus Joną ir Onutę Dzetaveckus užplūdo sulaukus gana brandaus amžiaus, kai kiti jų bendraamžiai galbūt jau glostė anūkų galveles. Savo vaikų sutuoktiniai nesusilaukė, tad Jono sesers anūkas Žilvinas (dabar 30 m.), kurį jie pradėjo auginti nuo kūdikystės, užpildė buvusią tuščią šeimos namų ir jausmų kertelę. Taip jau susiklostė, kad mažyliui buvo geriau augti motinos dėdės, o ne pačios gimdytojos namuose. Paprašytas daugiau apie tai papasakoti Jonas teužsiminė, kad tai būtų ilga ir atskira istorija, kurios jis nebenorįs "lukštenti". Vyras užtikrino tik tiek, kad globotinis buvo auginamas kaip tikras sūnus, jam buvo skiriamas visas sutuoktinių dėmesys, į jį buvo dedamos visos šeimos viltys.
- Gal ir neblogi tėvai buvome Žilvinui, jeigu jis, sukūręs šeimą, ir toliau pasiliko pas mus gyventi, - sakė Jonas. - Jauni tada jiedu su Jolita buvo - devyniolikmečiai. Su žmona džiaugėmės, kad įsitaisėme dukrą, nes Jolita buvo gera, darbšti, supratinga, mūsų namuose ieškojo šeimos šilumos, kurios jai trūko augant savuose namuose. Manau, kad tą šilumą ji rado.
Globotinio Žilvino šeimyninis gyvenimas nesusiklostė. Nors pamečiui gimė du vaikai, jaunas tėvas "nesusitupėjo" ir nesugebėjo būti dora šeimos galva. Anot Jono, Žilvinas suktelėjo iš tiesaus gyvenimo kelio ir tame šunkelyje jam turbūt buvo įdomiau. Baigėsi tuo, kad jauna šeima, pagyvenusi bene ketverius metus, išsiskyrė. Nepaisant skyrybų, po kurių Žilvinas paliko globėjų namus, Jolita ir jos vaikučiai liko gyventi kartu su Jonu ir Onute Dzetaveckais. Svetima jaunutė moteris - savais tapusių pagyvenusių sutuoktinių pastogėje. Tvarkingas vienkiemis nuostabiame gamtos kampelyje - Žilvino ir Jolitos vaikų tėviškė, pirmieji namai.
Užklupo našlio dalia
Anot Jono, jis niekada nepamanė, kad Žilvino žmona Jolita taip ir nugyvens visą savo gyvenimą tik su vaikučiais. Jaunai ir itin simpatiškai moteriai, Jono žodžiais, būtų tiesiog nuodėmė šalintis gyvenimo malonumų ir prievolių, nes likimas skyręs moteriai gyventi kartu su vyru. Taigi ir Jolita, susipažinusi su kiek vyresniu už ją tokiu Jonu, gyvenusiu Nemajūnuose (Birštono sav.), nutarė kurti su juo naują šeimą - Dzetaveckų namus paliko.
- Dabar tik galiu teigti, koks lemtingas buvo Jolitos gyvenimo perversmas ir man pačiam - vienas liūdesys pradėjo keisti kitą, - sakė J. Dzetaveckas. - Vos tik ji su vaikučiais išsikraustė, po kelių mėnesių mirė ilgai ir sunkiai sirgusi mano žmona Onutė. Likau vienas. Nors Jolita neužmiršo manęs, tačiau atstumas darė savo.
Apie trejus metus našlys Jonas galėjo džiaugtis tik retais pasimatymais su anūkais jam tapusiais Jolitos ir Žilvino vaikais - dabar jau dešimtmečiu Modestu ir metais už jį jaunesne Ingrida. Mažyliai maloniai leisdavo laiką Diedulio (taip jį vadina) namuose ne tik savaitgaliais, bet ir per atostogas. Kartu į sodybą atvažiuodavo ir naujasis Jolitos vyras, kuris Jonui padarė gerą įspūdį ir tarsi garantavo, jog Jolitos ir jos vaikų ateitis - gerose rankose. Rodės, Jono kasdienybė vėl įgavo įprastą tvarką, ramybės aurą. Šioji į našlio namus sugrįžusi ramybė truko neilgai...
Įpareigojo priešmirtinis laiškas
2003-iųjų rugsėjį Joną Dzetavecką pasiekė žinia, kad Nemajūnuose staiga mirė Jolitos vyras, kurio name moteris gyveno su savo vaikais. Jau kitą dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė ir kita žinia: atsisveikinusi su karste gulinčiu vyru, iš gyvenimo savo noru pasitraukė ir pati Jolita...
Dabar tik svarstyti galima, kad jauna moteris, dviejų mažamečių mama, ištvėrusi skyrybas, ją ištikusio ankstyvos našlystės smūgio nebepakėlė. Galbūt jai buvo per sunku suvaldyti prislėgusias mintis, jog virš jos galvos kažkodėl kabo skaudžiai kertantis gyvenimo rimbas, galbūt, kaip buvo kalbama po laidotuvių, Jolita buvo atstumta mirusio Jono artimųjų (esą svetima moteris su dviem vaikais užkariaus Jono turtus), o galbūt reikiamu momentu tiesiog trūko stiprybę palaikančio glėbio ar užjaučiančio, guodžiančio žodžio. Tikrosios priežasties, kodėl Jolita nutarė baigti savo gyvenimą ir palikti vaikus, nebesužinos niekas. Moteris tai padarė sąmoningai - lemiamą akimirką išsiuntusi pas kaimynus vaikus ir palikusi atsisveikinimo laiškelį.
- Tas Jolitos laiškas sutvirtino mano ryžtą parsivežti pas save jos vaikus, nors ir pats jau buvau taip nusprendęs, - pasakojo Diedulis. - Sukliudyti galėjo tik dvi aplinkybės: jeigu būtų nenorėję patys vaikai arba man, jau pensininkui, nebūtų leidę tapti globėju valstybės tarnautojai. Šie galvojo penkias paras ir... vėl padarė mane jaunu tėvu!
Šiandien Jonas, kruopščiai surinkęs Jolitos dokumentus, nuotraukas, laikraščių, rašiusių apie tragediją, iškarpas ir paskutinįjį nelaimėlės laišką, laiko viską atokiau nuo našlaičiais likusių Modesto ir Ingridos akių, tačiau saugo, kad vėliau galėtų viską parodyti vaikams, turintiems teisę apie savo mamą žinoti kiek galima daugiau.
"Mūsų Diedulis nemirtingas!"
Bendraujant su rūpestingojo Diedulio globotiniais net nekyla minčių, kad šie vaikai patyrę didžiausią nelaimę - netekę mamos. Jonui nemalonu pripažinti, kad vaikams stinga ir tėvo - Žilvino - dėmesio. Šis, ir anksčiau mažai tesirūpinęs vaikais, dabar sukūręs naują šeimą Alytuje, su jaunute žmona turi kūdikį, tačiau tėvystės našta Žilvinui, atrodo, ir vėl per sunki. Jonas džiaugiasi tik tuo, kad naujoji Žilvino uošvė (jauna moteris, dirbusi vaikų darželyje ir labai mylinti vaikus) - dažnas svečias Dzetaveckų namuose, kur jos visada laukia Modestas ir Ingrida. Šios moters dėmesys našlaičiams kažkiek kompensuoja mamos netektį: jiedu, sulaukę viešnios, pulte puola į jos glėbį ir ilgai nepaleidžia rankų. Vaikai itin meilūs ir Dieduliui - kur nors pavaikščioję, žiūrėk, ir vėl priglunda prie žmogaus, atstojančio jiems ir tėvą, ir motiną.
Visą gyvenimą, anot paties, kibęs tik į vyriškais laikytus darbus, dabar Jonas savo veiklos neskirsto į vyrišką ir moterišką. Dar kai sirgo žmona, pensininkas pramoko pasigaminti valgyti, o dabar jo kulinarinių sugebėjimų skalė jau smarkiai išsiplėtusi. Dieduliui nesvetimas joks darbas - nuo indų plovimo iki gyvulių priežiūros. Jis ir skalbia, ir iširusią drabužio siūlę susiuva. Jonas namuose reikalauja švaros ir tvarkos, šiek tiek laikosi ir režimo - esą yra laikas visiems drauge valgyti, yra laikas ir miegoti. Trijulė daugiausia laiko praleidžia kartu - ir namuose, ir laukuose, ir tvarte. Anot Jono, mažieji pagalbininkai visad vaikšto iš paskos ir mato, ką daro jis; kai gali - padeda. Modestas kartu veža šieną, atneša malkų, pagirdo karvę, išplauna indus, ravi braškes. Ingrida namuose dar palepinama, bet irgi eina ne pagal amžių gudriai pakalbančio brolio pėdomis. Abu ką tik užbaigė mokslo metus Genių mokykloje (būsimoji trečiokė ir būsimasis penktokas), į kurią kas rytą automobiliu vežiodavo Diedulis. Žiemą Jonas kas rytą kinkydavo arklį, tad vaikų kelionė į mokyklą ir iš jos būdavo vežimu.
Paklaustas, kaip sekasi kovoti su vaikų kaprizais, Jonas tikino, kad šios bėdos jis dar neturi. Nenaujas kompiuteris jau nupirktas, drabužių užtenka, o mobilieji telefonai pradinukams - esą dar per anksti. Anot Diedulio, nerealių norų pildymas tik gadina vaikus - viskam turi būti savas laikas.
- Tokia mano "pedagogika" - vaikus mokau savo pavyzdžiu, dar kiek pridės ir pats gyvenimas, - sakė Jonas. - Ir apie mergiškas gudrybes bei vingrybes Ingrida sužinos ne iš manęs - gyvenimas pats išmokys. Argi kitaip sužinojo mano karta? Argi nemorali ji užaugo? Va, dabar, kai televizija persunkta "antrojo galo" istorijų, dorybė greičiausiai bus tuoj palaidota.
Tokia ta Jono Dzetavecko filosofija ir kasdienybė, privertusi pensininką ne tik blynus išmokti kepti, bet ir kaseles Ingridai pinti.
- Mūsų Diedulis nemirtingas! - nuolat kartojo Modestas savo pamėgtą frazę, rodos, apibūdinančią ir Jono Dzetavecko esybę, ir nelaimės ištiktų vaikų didžiausią svajonę.
Jono svajonė - tokia pati: kuo ilgiau išlikti laimėtoju prieš ligas, prieš senatvę ir užauginti globotinius nors iki vėlyvos paauglystės. Net ir geriausi globos namai neatstotų mažyliams iš šaunaus Diedulio gaunamos stiprybės, tvirtybės, saugumo jausmo bei gyvenimo patirties. Kad kuo ilgiau tai tęstųsi...
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Jonas Dzetaveckas - nemirtingasis našlaičių globėjas
- Motinos besiilgintys Ingrida ir Modestas - Diedulio "lipdukai", dažnai neatsitraukiantys nė per žingsnį
