(Sūnelio gyvybė, arba įsitikinimai)
Nuo pat nėštumo pradžios 33 metų amžiaus vaiko motinai vokietei Dagmarai Ginhouks gydytojas Daneris patarė gimdyti klinikoje, kaip ir visos moterys. Moteris atsisakinėjo. Teigė, kad tai nenatūralu. Taigi ji pagimdė namuose, padedama akušerės ir savo vyro.
Gimdymas įvyko 1995-ųjų rugpjūčio 29-ąją. Laimei, viskas praėjo be komplikacijų, tačiau kitą dieną atėjęs gydytojas pastebėjo, kad kūdikis turi nedidelių keblumų dėl širdutės. Kai pediatras patikrino kūdikį po geros savaitės, įtarinėjimai pasitvirtino. Vaikas turėjo rimtų širdies sutrikimų, buvo girdėti ūžesiai. Buvo būtina naujagimį gydyti Miuncheno ligoninėje, prižiūrint specialistams.
Tai pranešęs tėvams, gydytojas Daneris manė atlikęs savo pareigą. Jis net neįtarė, kad motina nutarė kitaip. Sprendimas, kurį vakare pasakė savo vyrui, buvo monstriškas savo pasekmėmis.
- Ligoninė... Tai nenatūralu... Aš pati gydysiu savo Rafaelį žolelėmis ir jis pasveiks.
Tą vakarą Dagmara Ginhouks tekalbėjo apie švelniąją mediciną, biologinį maistą ir panašius dalykus...
Pirmasis smūgis ją ištiko tada, kai dar vaikystėje motina prisipažino nenorėjusi turėti vaiko. Mažoji Dagmaros širdutė susigūžė iš baimės ir pajaustos vienatvės. Jos tėvai buvo mokytojai, tačiau labai nesutarė, visą laiką riedavosi ir galiausiai išsiskyrė. Tėvų išsiskyrimas Dagmarą labai paveikė... Galiausiai 1984-aisiais, sulaukusi 22 metų, Dagmara patyrė naują šoką. Neįstojusi į Meno mokyklą turėjo dirbti eiline darbininke vietinėje gamykloje.
Tais pačiais 1984-aisiais Dagmara nuvyko atostogauti į Prancūziją. Ten ji susipažino su Mišeliu Ženu, dvejais metais vyresniu prancūzu. Jo gyvenimas taip pat nelepino.Tėvai buvo Jehovos liudytojų sektos nariai, labai nesutarė ir galiausiai išsiskyrė. Būdamas mažas Mišelis patyrė tėvo brutalumą ir du kartus mėgino nusižudyti. Sulaukęs vienuolikos metų Mišelis patyrė naują dramą - buvo išprievartautas vyro. Kai susitiko su Dagmara, Mišelis buvo tik ką atlikęs karinę tarnybą ir susiradęs mechaniko darbą.
Tai buvo dviejų sužeistų vienišių susitikimas, kuris 1986-aisiais, gegužės 26-ąją, baigėsi vedybomis. Jaunoji moteris buvo nėščia ir netrukus pagimdė pirmąjį kūdikį - Natanaelį. Po trejų metų šeima persikėlė gyventi į nedidelį Vokietijos miestelį, kur prabėgo didžioji Dagmaros vaikystės dalis. Mišelis gavo darbą lentpjūvėje, jiedu nusipirko namuką. 1992-aisiais gimė antrasis vaikas, mažoji Anais.
Laimė truko neilgai. Mišelis patyrė traumą - darbe mašina sutraiškė koją ir jis buvo priverstas ieškotis kito darbo. Dagmarą nuo seno traukė ekologija, tad vyras pasidavė žmonos įtakai ir jiedu pradėjo prekiauti natūraliais, ekologiškai neužterštais produktais. Kartą Prancūzijos turguje susitiko su Apaštaliniais Tibeto ordos pasekėjais. Tai nedidelė sekta, kurios šaknys yra JAV (Vernone), tačiau yra ir nedidelė bendruomenė Prancūzijoje.
Apaštalinės ordos idėjose nėra nieko originalaus: grįžimas prie žemės ir gyvenimas bendruomenėje, pagrįstas Biblija, tikėjimas, malda ir atsidavimas Dievo valiai. Bendruomenės nariai atsisako savo vaikus leisti į mokyklą, neva išorinis pasaulis pavojingas jų auklėjimui. Jie nusistatę ir prieš vakcinaciją ir apskritai prieš bet kokį medicininį įsikišimą. Jie geriau atsiduoda vien Dievo malonei ir teigiamai veikiantiems augalams.
Dagmara tuo tikėjimu buvo iš karto sužavėta. Ji įstojo į šią sektą, nors tebegyveno Vokietijoje. Dėl to, nepaisant protingų gydytojo Danerio patarimų, ji spyriojosi ir norėjo gimdyti savo mažąjį Rafaelį namuose. Dėl to paties ji nenorėjo girdėti apie ligoninę, nepaisant kūdikio širdies anomalijos.
1996-aisiais, kovo mėnesį, Mišelis ir Dagmara pardavė savo namuką, kad galėtų įsikurti Apaštalinės Tibeto ordos bendruomenėje Prancūzijoje. Mišelis buvo įpareigotas prižiūrėti ūkio inventorių, o Dagmara rūpinosi trimis savo vaikais.
Aštuoniolikos mėnesių kūdikis tesvėrė 4,5 kilogramo
Du pirmieji vaikai puikiai augo, tačiau su mažyliu Rafaeliu buvo prasti reikalai. Kai kurie sektos nariai iš karto pastebėjo, koks jis silpnutis. Nors mama jį girdė ožkos pienu, gydomųjų žolelių antpilais ir šviežių daržovių sultimis, iš to nebuvo jokios naudos. Kai kurie droviai ir lyg paslapčiomis pasiūlė Dagmarai nuvežti vaiką pas gydytoją. Ji atsisakė ir niekas neįkalbinėjo. Sektos įstatai teigia, kad kiekviena šeima turi visišką sprendimų laisvę.
1996 metų rugpjūčio mėnesį vienas elzasietis gydytojas atvyko kelioms dienoms į bendruomenę. Mišelis Ženu paprašė gydytojo apžiūrėti mažąjį Rafaelį. Gydytojas tučtuojau išgirdo labai stiprius širdies ūžesius.
- Jūs būtinai turite kreiptis į gydytojus, kad vaikui būtų peršviesta širdis ir plaučiai. Ir kuo skubiau! - patarė jis tėvams.
Tačiau Dagmara ir vėl paprieštaravo. Niekas bendruomenėje nesirūpino vaiku, kuris galop susirgo rachitu. Aštuoniolikos mėnesių Rafaelis tesvėrė 4,5 kilogramo. Tuo tarpu vidutinis panašaus amžiaus vaiko svoris - 8-13,5 kilogramo. Tik skubi pagalba dar galėjo išgelbėti berniuką. Apakinti savo principų nei tėvas, nei motina tuo nesirūpino. Balandžio pradžioje vaikui prasidėjo karščio priepuoliai. Prie širdies ligos prisidėjo plaučių uždegimas. Dagmara dėjo vaikui ant veiduko kompresus ir meldė Dievą jį pagydyti. Taip elgdavosi tik viduramžiais.
Sutuoktiniai teisiami už prastą vaiko maitinimą ir nesirūpinimą jo sveikata
1997 metų balandžio 3-iąją įvyksta tai, kas nepataisoma. Bendruomenės atsakingasis atstovas paskambina į policiją ir praneša, kad mirė devyniolikos mėnesių Rafaelis Ženu. Policiją lydėjęs gydytojas Madinas pasibaisi vaikelio liesumu. Jis atsisako duoti leidimą laidoti.
Vėliau patologoanatomas, atlikęs skrodimą, sakė, kad "tai koncentracijos stovyklos vaizdas"...
Po ketverių metų, 2001-ųjų kovo 19-ąją, Dagmara ir Mišelis Ženu atsiduria Po prisiekusiųjų teisme dėl prasto kūdikio maitinimo ir nesirūpinimo jo sveikata. Susivėlęs, vešlia juoda barzda apžėlęs Mišelis panašus į seną, paklaikusį ir pavargusį hipį. Dagmara, apsirengusi duksliu sijonu ir balta tunika, ant rankų laiko aštuoniolikos mėnesių Rašelę. Ši mergytė gimė besislapstant Izere.
Teismo pirmininkas Rolanas Pinjolis nekantravo sužinoti, ar mažylė stebima medikų, ar užvesta jos sveikatos kortelė.
- Ne, - atsakė Dagmara.
Tarytum Rafaelio mirtis nebuvo pakankama pamoka.
- Jums atimta teisė prižiūrėti savo du vyresniuosius vaikus, - tęsė pareigūnas. - Ar esate pasiruošusi atsisakyti gyvenimo bendruomenėje, kad atgautumėte teisę į abu vyresniuosius - Natanaelį ir Anais?
- Ne, nemanau, - abejingai mesteli jaunoji moteris.
Stebint sutuoktinius matyti, kad tik Mišelis Ženu atgailauja.
- Aš nesuvokiau, kad Rafaelis mirs, - tarė jis. - Man trūko supratingumo ir dėl to labai gailiuosi...
Tačiau jis, kaip ir žmona, nusprendęs likti sektoje drauge su mažyle. "Mišelis ir Dagmara bendruomenėje rado tėviškumo ir giminystės substitutą, - taip pažymėjo ekspertas. - Abu kaltinamieji jaučiasi teisūs prieš visą pasaulį".
- Toks įspūdis, kad jie ir aš kalbame skirtingomis kalbomis, - sako patyrusi psichologė.
- Mane nustebino tai, - priduria tardytojas, - kad Mišelis Ženu pats tiesiog nesugeba mąstyti ar spręsti - už jį veikia bendruomenė...
Generalinis prokuroras už tai, kad Mišelis ir Dagmara leido mirti vaikeliui. pareikalauja skirti nuo dvylikos iki penkiolikos metų laisvės atėmimo.
- Jie nesuvokė realaus pavojaus, - bandė teisinti advokatas Klodas Garsija, prašydamas abu kaltinamuosius išteisinti.
Prisiekusiųjų teismas tėvų vardo nevertiems kaltinamiesiems atėmė laisvę šešeriems metams ir tėvystės teises.
Dabar visi trys vaikai gyvena pas močiutę iš tėvo pusės.
Prancūzijos įstatymai apie vakcinavimą
Prancūzijoje, norint leisti vaiką į mokyklą, privaloma jį paskiepyti nuo tuberkuliozės, difterito, stabligės, kokliušo ir poliomielito.
Vakcinacija prasideda nuo 1 mėnesio amžiaus ir tęsiasi iki paauglystės pagal tikslų grafiką.
Tėvai, nepageidaujantys savo vaikų leisti į mokyklą (kaip minėtos bendruomenės nariai), gali juos skiepyti arba ne.
Kiekvienas turi laisvę pasirenkant gydymo būdą: klasikinę mediciną, homeopatiją ar net... maldą!
Tačiau jeigu vaikas rimtai suserga, tėvai gali būti nubausti už "aplaidumą" (5 metai kalėjimo ir 500 000 frankų (apie 250 000 Lt)) bauda bei už "globos ir rūpestingumo stoką" (7 metai kalėjimo ir 700 000 frankų (apie 350 000 Lt)) bauda.
