Kai ir tėvams reikalinga auklė
Irena LAKAVIČIŪTĖ
Visuomenės teismui neseniai buvo atiduota jaunos lietuvių poros, gyvenančios Airijoje, istorija. Savo skaudžią patirtį ir gimtinės, ir užsienio žiniasklaidai patikėję sugyventiniai iš viešumo tikėjosi esminių dalykų: įrodyti savo teisumą, sukelti gailestį ir sulaukti užtarimo bei pagalbos, kad būtų išsaugota jų jauna šeima. Šios poros problema kai kam sukėlė minčių, kad Lietuvoje būtų tikrai mažiau smurto ir nusikaltimų, jeigu vaikus auginantys tėvai būtų taip griežtai "veržiami" kaip, pavyzdžiui, Airijoje.
Plepi dukrelė
Renata (28 m.) ir Kęstas (28 m.) Airijoje kartu gyvena daugiau nei 2 metus. Sugyventiniai turi savo sūnų (10 mėn.) ir Renatos dukterį Emą (8 m.).
Vasaros pradžioje Renatos ir Kęsto namuose įvyko staigus konfliktas, pasibaigęs triukšmingu barniu. Emą, įbėgusią į kambarį pasižiūrėti, kas atsitiko, mamos sugyventinis stumtelėjo į kitą kambarį, kad nesikištų ir mažiau matytų. Konfliktas iki muštynių nepriėjo, tačiau kitą dieną Ema mokykloje buvo blogos nuotaikos ir tuo susidomėjusiai mokytojai prasitarė apie išvakarėse namuose kilusį barnį, kai "tėvai susipykę vienas ant kito labai šaukė".
Sunerimusi mokytoja iš karto paskambino Emos motinai ir pasikvietė pokalbio. Renatai teko aiškinti, kas įvyko namuose, ir įtikinėti, kad jos šeimoje nėra taip baisu, kaip atrodo pedagogei. Lietuvė teigė, kad jos artimas draugas ir duktė yra vienas kitam supratingi ir geranoriški. Renata, žinodama, kad 2 metus mokyklą Airijoje lankanti dukrelė pakankamai gerai supranta ir kalba angliškai, vis dėlto suabejojo, ar tik nebus mokytoja kažką ne taip supratusi iš mergaitės pasakojimo. Beje, tuokart Renata nuslėpė, kad Kęstas gyvena kartu su ja: Airijoje vienišos motinos pašalpą gaunanti moteris, nenorėdama naujų problemų, teigė, kad Kęstas tik ateina į svečius.
Įkyri priežiūra
Mokykloje Renata išgirdo, kad apie Emos nuotaikas jau pranešta vaikų teises ginančiai tarnybai. Čia netrukus įvykęs lietuvės pokalbis su socialiniais darbuotojais moterį įklampino į dar didesnį melą: Renata, bijodama netekti socialinių garantijų, pamelavo Kęsto vardą ir pavardę, vėl neužsiminė apie gyvenimą kartu.
Tris vakarus Renatos namus lankė pareigūnai - tikrino, ar lietuvės pastogėje tvarka ir ramybė, ar saugūs vaikai. Kartą namuose užkluptas Kęstas prisistatė esąs pusbrolis. Kurį laiką šeima gyveno be "priežiūros", o po gero mėnesio dar kartą atvykę pareigūnai pareiškė, kad Renata gali gyventi ramiai: esą byla baigta - viskas gerai.
Tačiau netrukus Renatos pastogę vėl supurtė nesantaikos su Kęstu protrūkis. Pas šią porą atvykus Renatos seseriai, visi 3 kieme sėdėjo prie vaišių stalo - Kęstas ir viešnia vaišinosi alumi. Išgertuvės baigėsi tuo, kad supykęs vyriškis trenkė savo moteriai per veidą. Šioji, labai įsižeidusi ir patarta bičiulių, paskubomis kreipėsi į vietos pareigūnus. Nors pora po kelių dienų susitaikė, smurto prieš moterį byla jau buvo pradėta. Į Renatos namus vėl pradėjo minti kelią pareigūnai.
Griežti nurodymai
Po abiejų išgarsintų konfliktų pora susitaikė, tikino vienas kitą mylį ir gyvensią kartu. Tačiau Airijos teisėsaugininkai uždėjo šiems lietuviams "drausmės apynasrį": Kęstui nurodė lankyti anoniminių alkoholikų reabilitacijos grupę, išklausyti specialistų vedamą kursą vyrams, smurtavusiems prieš moteris, ir išsikraustyti iš Renatos pastogės.
Kęstas nebuvo linkęs sutikti su griežtais nurodymais. Jis neigė esąs alkoholikas ir tikino negalįs lankyti jokių kursų, nes, dirbdamas 12 valandų per dieną, vienintelis išlaiko 4 asmenų šeimą. Pareigūnai taip pat užsiminė, kad bus tiriama Kęsto sveikata, ir pasiūlė lietuviui kursus lankyti naktimis. Renata vėl sulaukdavo pareigūnų vizitų. O kartą šie, anot Renatos, surengę pasalą ir sekę, šešiese įėjo į moters namų kiemą ir pareiškė turį orderį... paimti iš jos mažąjį sūnelį (pradinukė Ema tuo metu jau buvo išvykusi pas senelius į Lietuvą). Moteris tam prieštaravo, puolė į isteriją, pradėjo rėkti ir mažylis, kuris, Renatos žodžiais, buvo plėšte išplėštas iš jos rankų. Sutrikusiai lietuvei tebuvo pasakyta, kur kartu su Kęstu atvykti kitą dieną - neva dėl sūnelio.
Įskaudinta, pasijutusi nekaltai nubausta pora dar tą patį vakarą bandė išsiaiškinti, ar pareigūnai tikrai turėjo orderį atimti mažylį, tačiau nieko nepešė. Kitą dieną socialiniai darbuotojai lietuvių porai paaiškino, kad vaikas nuo jų atskirtas, nes gyveno nesaugioje aplinkoje, kur girtaujama ir vyriškis nesutinka gydytis nuo alkoholizmo bei neišsikrausto iš svetimų namų.
Sūnelis buvo atiduotas motinai tik po geros savaitės. Per tą laiką Kęstas, paklusdamas pareigūnams, pradėjo lankyti anoniminių alkoholikų kursus ir išsikraustė į kitą vietą. Viskas - vardan galimybės bent Renatai vėl būti kartu su mažyliu. Jaunajai mamai buvo nurodyta visuomet pranešti į policiją, kai tik ji norėsianti kur nors išeiti iš namų. Tokios priežiūros varginama moteris po kurio laiko spruko nuo Airijos tvarkos ir pareigūnų dėmesio - su sūneliu išvyko paatostogauti į gimtinę, kur jos jau laukė ir dukrelė.
Padėtis "persūdyta"?
Šiuo metu Renata po atostogų Lietuvoje vėl sugrįžusi į Airiją. Savo vaikus ji paliko gimtinėje savo motinai. Moteris, kreipdamasi pagalbos į žiniasklaidą, tikino, kad išsiskirti su Kęstu, kurį labai myli, neketina. Pora atviravo besigailinti dėl buvusių barnių, tik negalinti patikėti, jog esą nerimti konfliktai užtraukė tokią didelę nemalonę. Sugyventinius labai išgąsdino žinia, kad Airijos pareigūnai, vasarą pasigedę į Lietuvą išsivežto stebėtos ir savotišku rimbu auklėtos poros mažylio, atitinkamoms Lietuvos institucijoms rekomendavo apriboti Renatai motinos valdžią bei atimti vaikelį.
Renatos manymu, airiai nedorai "prispaudė" šeimą, kuri tikrai nėra asociali. Galų gale moteris teigė nepelnytai pati skriaudžiama, nors grėsmę vaikams pareigūnai galėję įžvelgti tik iš Kęsto. Taigi, anot Renatos, perlenkta lazda: išvykdama pas Kęstą į Airiją moteris žinojo, kad svečioje šalyje jos laukia teismas už tai, kad, būdama airių pareigūnų akiratyje, esą paslapčia išvežė savo kūdikį į Lietuvą.
Taika šeimoje - ramybė ir visuomenėje
"Akistata" neturėjo tikslo informuoti skaitytojus, kuo baigėsi lietuvių poros, tebenorinčios ir siekiančios gyventi kartu ir tik Airijoje, istorija, nes ji dar ir nepasibaigusi. Norėta tik parodyti, koks dėmesys skiriamas vaikų apsaugai ir jų gyvenimo sąlygoms Airijoje, kaip griežtai, valdomos šeimos, kurių konfliktai, apsiėję net ir be muštynių, išeina už namų sienų. Kartu norėta atkreipti dėmesį, kaip greitai sureaguoja Airijos pareigūnai į nesantaiką šeimoje, auginančioje vaikus.
Pašnekovų klausėme, ar Airijos pareigūnų ir socialinių darbuotojų neva "persūdytas" pavyzdys neturėtų užkrėsti jų kolegų Lietuvoje - ar nereikėtų ir pas mus taip griežtai prižiūrėti šeimas, kuriose auga mažų vaikų? Gal nuo kūdikystės barnių, riksmų ir smurto nepažinę vaikai ūgtelėję neįsilietų į žiaurių nepilnamečių nusikaltėlių gretas, kurių kasmet Lietuvoje daugėja, ir mūsų kasdienybė būtų šviesesnė?
Lina MAJAUSKIENĖ, šiuo metu gyvenanti Airijoje:
- Gyvenu Airijoje jau kelerius metus ir šiek tiek žinau, kad tas "valdžios velnias" yra ne toks baisus, kaip piešiamas tos lietuvių poros. Jeigu sugyventiniai būtų gyvenę taikiai, jokie pareigūnai jų durų taip dažnai nevarstytų. Svarbiausia Airijoje - kad mažamečiai nė akimirką nebūtų palikti vieni, nepatirtų nei psichologinio, nei fizinio smurto ir visada būtų saugūs. Matau, kaip laisvai airių vaikai elgiasi gatvėje, kavinėse - net ir prikrėtę vaikiškų eibių jie netampomi, nebarami "riebiai", visada jaučia savo tėvų petį. Manau, tai saugumo garantas, ugdantis teigiamai mąstančią asmenybę.
Lietuvė Renata neturėtų skųstis dėl airių pareigūnų dėmesio. Juk ji - vieniša mama, jai suteiktos tam tikros socialinės garantijos, dėl kurių ji ir stebima. O paskui - skandalai, paaiškėjęs melas dėl kartu gyvenančio Kęsto. Šitaip pora pelnė pareigūnų nepasitikėjimą. Manau, lygiai taip pat Airijoje būtų elgiamasi ir su šios šalies piliečiais. Esu jau močiutė, todėl galiu išsakyti savo nuomonę, jog mūsų jaunoji karta lengvabūdiškai žiūri į gyvenimą, todėl tas "pavadėlis" jauniems tėvams kartais labai praverčia.
Rūta ŠAKNAITIENĖ, Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė:
- Jeigu minėtoji lietuvių pora apie savo problemą papasakojo nieko nepagražindama, manau, vaikelis iš jos buvo paimtas per greitai. Esu už tai, kad kiekvienas vaikas augtų šeimoje, su tėvais, todėl taip greitai paimame vaikus tik iš tų namų, kuriuose įtariama akivaizdi grėsmė. Jeigu nors vienas iš tėvų yra blaivus, vaikų neišvežame - juk tokiais atvejais mažieji itin skaudžiai traumuojami. Kartais paprašome geros kaimynės ar artimos giminaitės pagalbos prižiūrėti mažylius, kol jų gimdytojai išsiblaivys. Tokios šeimos irgi stebimos, lankomos - juk pačios užsitarnavo. Kita vertus, turbūt ne vienas pasakys, kad būtent toks "negriežtas" mūsų požiūris tik padeda slystelėjusiems tėvams sparčiau "asocialėti" ir degraduoti. Bet aš nemanau, kad tik rimbu išauklėsime tėvus - efektas bus tik trumpalaikis.
Vytautas ŠULINSKAS, "Vaiko tėviškės" namų direktorius:
- Man Airijos lietuvių papasakota istorija yra visiškai suprantama - Airijos pareigūnų dėmesį ir veiksmus aš labai pateisinu. Štai taip turėtų elgtis ir Lietuvos drausmės bei tvarkos prižiūrėtojai! Vaikelis dar negimęs, o jo laukiantys tėvai jau turėtų patekti į tam tikrai teritorijai skirto socialinio darbuotojo akiratį. Vaiką auginantys tėvai turi žinoti, kad jų vaikas - ne daiktas, jis rūpės ne tik gimdytojams. Kaimynai ir giminės turi būti neabejingi, nenuolaidūs pastebėtoms negerovėms. Štai man viešint Amerikoje pas pažįstamus, jie vienu momentu garsiau susikivirčijo. Kilęs trumpas triukšmelis baigėsi tuo, kad į duris pasibeldė sunerimusių kaimynų iškviesti pareigūnai. Jie nesiaiškino vietoje - išsivežė porą į savo tarnybos vietą, o jų dukrą kelioms dienoms įkurdino globos įstaigoje. Kai viskas buvo išsiaiškinta, šeimoje įsivyravo taika ir ramybė - triukšmų daugiau nebėra, jie nerizikuoja dar kartą sulaukti pareigūnų dėmesio. Jeigu ir pas mus taip būtų, mąstantys tėvai po pirmo barnio tikrai padarytų išvadas, vaikai augtų laimingesni. Norint, kad pas mus sumažėtų jaunų nusikaltėlių ir vaikų namuose netrūktų vietos globotiniams, turi iš esmės keistis valstybės politika šeimos gyvenimo, vaikų saugumo klausimais. Svarbiausia - operatyvi visų tarnybų reakcija į kilusį skandalą. O dar geriau - nuolatinis dėmesys ir girtuokliams, ir profesoriams, auginantiems vaikus. Pas mus pareigūnai yra per daug atlaidūs atsipalaidavusiems tėvams.
Jurga ZUBRICKIENĖ, Kauno technologijos universiteto doktorantė:
- Kad pas mus mokytojai taip greitai reaguotų į mokinukų nuotaikas, kaip Airijoje, būtų tikrai gerai! Antra vertus, lietuviai, emigravę į svečią šalį, visgi yra svečiai ir turi laikytis ten nusistovėjusios tvarkos bei vietinių įstatymų. Airija yra šalis, kurioje itin griežtai ginamos vaiko teisės. Ten net parduotuvėje vaikas negali nuklysti vienas, nes tėvai gali būti apkaltinti jo nepriežiūra (dėl to vaikai netgi pasirišami dirželiais). Tikiu, kad toks tėvų ir vaikų ryšys duoda geresnių rezultatų. Minėtoje istorijoje aš, kaip mama, suprantu moters padėtį, kai galbūt aplinkybės susiklostė jai nepalankia linkme. Tačiau šeima jau buvo gavusi vieną signalą ir nenuveikė nieko, kas pagerintų padėtį. Nemanau, kad logiška kovoti su visa Airijos ugdymo bei jo reglamentavimo sistema. Lietuvai verta to pasimokyti. Mat pas mus dar labai dažnai užsimerkiama prieš vaiko teisių pažeidimus.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos:
- Lina Majauskienė
- Rūta Šaknaitienė
- Vytautas Šulinskas
- Jurga Zubrickienė
