Remigijus RAINYS
Šakių savivaldybės Lekėčių kaime gyvenantis tautodailininkas Vidmantas Mašanauskas (72 m.) savo krašto istorija domisi nuo vaikystės. Tiesa, paauglystėje ir jaunystėje jam teko daryti ilgoką kraštotyros veiklos pertrauką, nes būdamas 13 metų su šeima 7 metams buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Meistras nelinksmai juokauja, kad, vos sugrįžęs į Lietuvą, jis vėl buvo paimtas „į rekrūtus“ ir išsiųstas į Šiaurės Kaukazą, kur dar 3 metelius „atpylė“ tarnaudamas priešlėktuvinės gynybos dalinyje.
Laisvalaikis - menui
Tėviškėje V. Mašanauskas dirbo įvairius darbus, kol pagaliau įsitaisė ten, kur galėjo turėti daugiau laisvo laiko - iki pat pensijos dirbo Lekėčių katilinės operatoriumi. O laisvalaikiu meistras drožė iš medžio, tapė paveikslus ir domėjosi kraštotyra.
V. Mašanauskas dažnai išsiruošia į durpyną, iš kur į namus parsineša įvairiausių medžio šaknų ar šakų. Vėliau jos virsta originaliomis skulptūrėlėmis. Tačiau daugiausia laiko tautodailininkas skiria savo kraštotyros muziejui, kurio eksponatus kaupia jau daugelį metų.
Pagalbininkai – šeimos pažįstami
Vidmantas dažnai išsiruošdavo į aplinkinius kaimus, kur iš žmonių gaudavo įvairiausių namų apyvokos senienų. Dažniausiai – veltui, ir tik stikliuko mėgėjai pareikalaudavo puslitrio degtinės. Kraštotyrininkas juokauja, kad buvo pažįstamas su keliais pagarsėjusiais naminukės gamintojais, todėl jie eksponatams įsigyti skirtą „valiutą“ išsunkdavo sumažinta kaina.
Iš pradžių V. Mašanauskas ekspoziciją buvo įrengęs savo namų pastogėje, tačiau ilgainiui ji ėmė nebesutilpti ankštoje patalpoje. Tuomet muziejininkas prie sodybos kieme augančio ąžuolo specialiai muziejui pastatė klėtelę, kurioje jau sukaupė per 2000 įvairiausių daiktų. Čia eksponuojamas ir senovinis patefonas, ir radijo aparatas, per kurį kažkada buvo klausomasi „Amerikos balso“ laidų, tarpukario laikus užfiksavusios nuotraukos bei anuometiniai spaudos leidiniai. Vietos šauliai muziejui padovanojo savo pagamintus įvairių ginklų maketus. Taip pat ekspozicijoje gausu praėjusio karo atgarsių – šovinių ir sviedinių gilzių, kulkų pramuštų šalmų, kitokios kareiviškos amunicijos. Yra čia ir vienas kitas senovinis pinigėlis iš šiuose kraštuose kažkada surastų lobių, tarp kurių - ir XVII amžiaus lietuvių kareivio diržo sagties kopija (sagties originalą muziejininkas saugo patikimoje vietoje).
Vidmantas labiausiai didžiuojasi senoviniu mediniu arklu, kuriuo kažkada iš tiesų buvo ariama žemė, autentiškais verpimo rateliais ir kitais linų ar vilnos apdirbimo įrankiais.
Muziejus - populiarus
Muziejų aplanko ne tik apylinkių gyventojai bei vietos moksleiviai. Neretai čia užsuka atvykėlių iš Kauno ar net pačios sostinės. Atsiliepimų knygoje įrašai - ne tik lietuvių kalba. Muziejumi susižavėjo net svečiai iš Čečėnijos, kurie jo puoselėtojui už jo meilę tėvynei padėką parašė savo kalba.
Apie Lekėčių krašto istoriją ir jo žmones V. Mašanauskas parašė ir išleido knygą, kurioje išspausdino ir savo eilėraščių.
Žmona - irgi prie meno
Nuo vyro neatsilieka ir jo žmona Valerija, kuri nuo seno garsėja kaip velykinių margučių margintoja ir duonos kepėja. Valerija įmantriausius margučių raštus sukuria tik adata ir vašku. Jos margučių yra įsigiję net sostinės muziejai. Moteris tikino, kad šio meno išmoko iš savo mamos, tačiau tai turi būti įgimta. Nei Valerijos seseriai, nei vyrui marginti kiaušinius nesiseka. Anksčiau prieš Velykas Valerija išdailindavo mažiausiai po 200 margučių. Dabar ji ragina kaimynes atsinešti savo kiaušinių ir bandyti marginti drauge, tačiau toms dažniausiai neužtenka kantrybės bei kruopštumo, tad pasekėjų taip ir neatsirado.
Pastaruoju metu Valerija liko bene vienintelė šiose apylinkėse duonos kepėja, nors naminę duoną ji kepa tik savo reikmėms. Moteris netingi duonkepę užsikurti net ir vieninteliam kepalėliui iškepti, nors kitos kaimynės jau seniai duoną perka parduotuvėse.
Vilniuje gyvenantis vienintelis Mašanauskų sūnus irgi suka tėvų pėdomis - konditerio specialybę turintis vyriškis laisvalaikiu tapo paveikslus.
