Mantas LIDEIKIS
Kauno apygardos teisme netrukus bus atversta baudžiamoji byla, kurioje nagrinėjamas 2005 metais liepos mėnesį Šakių rajono Kriūkų miestelyje įvykęs nužudymas.
Apie tai yra pasakota ir "Akistatos" puslapiuose.
Vieną tų metų liepos savaitgalį Kriūkuose turėjo įvykti dviejų Šakių rajono futbolo komandų - šio miestelio "Šilo" iš Šakių "Simo" - varžybos. Rajono futbolininkai varžėsi dėl Kriūkų seniūnijos įsteigtos taurės ir čia turėjo vykti pusfinalio varžybos.
Tačiau varžybas sužlugdė iš Šakių atvykę šio miesto futbolo komandos sirgaliai ir žaidėjai. Tarp kriūkiškų ir šakiečių varžybų metu kilęs konfliktas pasibaigė muštynėmis ir dviejų Kriūkų komandą palaikiusių vyrų - tuomet 44 metų Klaipėdoje gyventojo, bet iš Kriūkų kilusio ir gimtinėje kaip tik viešėjusio Klaido Jonaičio ir miestelio gyventojo Audriaus Jankūno (30 m.) sumušimu. Muštynės baigėsi ypač žiauriai ir tragiškai - stipriai sumuštas K. Jonaitis atsidūrė ligoninėje, o A. Jankūnas buvo mirtinai suspardytas.
Šiandien dailiame mūriniame namelyje Kriūkų kaime gyvenančios dvi moterys - A. Jankūno motina Laima ir našlė Neringa - mėgina susitaikyti su netektimi, o dviem vaikams tenka augti be tėčio. Aštuonmetė Karolina ir keturmetis Arnas dar tik pradeda suprasti, jog tėtis jau niekada nebegrįš į namus. Ypač tėčio trūksta mažajam Arnui.
Po nelaimės prabėgus kiek daugiau nei pusantrų metų abi moterys jau kiek apsiprato su tuo, kas nebepakeičiama, ir dabar gyvena drauge palaikydamos viena kitą bei rūpindamosi abiem mažais vaikais. Laima Jankūnienė gauna pašalpą už invalidumo grupę, o iki pensijos jai dar šiek tiek trūksta. Neringa dirba čia pat Kriūkuose veikiančioje įmonėje. Galą su galu sudurti įmanoma, tačiau tvirtų vyriškų rankų namuose labai trūksta.
"Čia juk daug kas Audriaus rankomis daryta, - pasakoja Aldona, rodydama dailiai sutvarkytą namelio vidų. - Jis važiuodavo į Vokietiją, dirbo, parveždavo pinigų, po truputį įsirenginėjo namus. Dabar - sugedo šaldytuvas, kas nors neveikia - ir nebėra kam sutvarkyti. O Audrius viską savo rankomis padarydavo".
Skausmą ir tų tragiškų įvykių prisiminimus vėl sukelia mintys apie netrukus Kaune prasidėsiantį teismo procesą, kuris taip pat nežinia kiek laiko gali trukti. Pirmas posėdis numatytas dar prieš Velykas, o kiek jų bus ateityje? Koks galų gale bus nuosprendis žmonėms, žiauriai iki mirties suspardžiusiems jauną vyrą, dviejų mažamečių vaikų tėvą?
Laima teigia, jog ji vis dėlto netrokštanti keršto tiems žmonėms, nenorinti, kad juos ilgam pasodintų už grotų. Pasak jos, gyvenimas atlygina kiekvienam pagal nuopelnus. Vieno įtariamojo - V. Valaičio - žmona ir mama buvo atvykusios pas ją atsiprašyti, atvežė pinigų. Suprantama, tai negali nuslopinti netekties skausmo, tačiau žmogiškas gestas neleidžia apie žmones galvoti blogai.
Todėl dabar L.Jankūnienė linkusi mėginti susitaikyti su likimu. Tačiau diena, kai paskutinį kartą regėjo sūnų, paskutinį kartą su juo kalbėjosi ir apsikabino, įstrigo atmintin visam likusiam gyvenimui.
Laima prisimena, jog tą dieną Audrius buvo geros nuotaikos, nepaprastai pakiliai nusiteikęs. Būdamas sportiškas vyras, lankęs lengvąją atletiką, svaidęs ietį, jis beveik nevartodavo alkoholio. Tą dieną buvo išgėręs šiek tiek alaus ir džiaugėsi artėjančiomis futbolo varžybomis, kurias ketino eiti pasižiūrėti drauge su savo bičiuliu, taip pat sportininku K.Jonaičiu. Motinai buvo dilgtelėjusi kažkokia keista nuojauta. Ji netgi pasiūliusi, kad gal išgėręs alaus neitų į tas varžybas, o verčiau snūsteltų. Tačiau sportą dievinantis sūnus nenorėjo praleisti varžybų savame miestelyje. "Mes tik pasižiūrėsime sporto ir netrukus pareisime", - taip jis atsakęs motinai netrukus prieš atsisveikinimą. Išeidamas Audrius staiga stipriai apsikabino mamą ir paklausė, ar ši jį mylinti. Sutrikusi moteriškė, suprantama, kitaip ir negalėjo atsakyti, kaip tik patvirtinti. Tačiau dar bent du kartus sūnus grįžo iki mamos ir ją apsikabino, tarsi išvykdamas ilgam, o ne tik iki čia pat esančio vidurinės mokyklos stadiono.
Įstrigo ir kiti, kaip dabar Laima mano, lemtingi tą dieną reiškęsi ženklai. Pro praviras duris į namo vidų dieną netikėtai įskrido dvi kregždės. Išlėkusios lauk, po kiek laiko vėl atsidūrė kambaryje. Nori tikėk, nori ne, bet paukščiai elgėsi taip, tarsi ketintų pranešti kažkokią žinią. Keistai elgėsi ir kaimynų šuo, kuris staiga nei iš šio nei iš to išrovė kieme augusią tują ir ją purtydamas ėmė pašėlusiai urgzti ir inkšti. Vis atsiverdavo palėpės durys, tarsi kas pro jas būtų lipęs, nors iki tos dienos ir vėliau po to nieko panašaus nebuvo nutikę.
Galų gale paskambino sutrikęs geras Audriaus draugas ir paklausė, ar jam nenutiko kas nors negera. Mat tą dieną iš savo bičiulio sulaukė keistos žinutės į mobilųjį telefoną - Audrius su juo atsisveikino ir pasakė, jog jie daugiau niekuomet nepasimatys.
O netrukus pasiekė ir pati kraupioji tos dienos žinia - rungtynių metu Audrius mirtinai suspardytas...
Kas iš tiesų įvyko stadione tą dieną, tiek Audriaus motina, tiek ir našlė žino tik iš kitų žmonių pasakojimų. Vykstant rungtynėms, sirgaliai iš Šakių pirmiausiai susikivirčijo su Audriaus bičiuliu Klaidu. Šis vyriškis garsiai ir neatsargiai pareiškė kelias pastabas, kurios įžeidė netoliese sėdėjusius atvykėlius. O kadangi daugelis sirgalių buvo gan smarkiai apgirtę, tai jie užpuolė Klaidą ir ėmė mušti - spyrė į krūtinę, o kažkuris dar žiebė buteliu per galvą. Pasak mamos, Audrius nebuvo peštukas, tačiau niekuomet nenusigręždavo į šalį, jei matydavo, kad vyksta kokia nors skriauda. Šį sykį jis taip pat užsistojo savo draugą - tuomet įtūžę priešininkų komandos sirgaliai ir galbūt nariai puolė jį mušti. Ant vieno žmogaus sušoko gal devynetas chuliganų. Matydamas, kad neatsilaikys, Audrius pasileido bėgti. Trise jį nusivijo, netrukus pačiupę parvertė ir ėmė žiauriai mušti. Jie nustojo tik tada, kai vyras nebegyvas gulėjo ant žemės. Visa tai buvo atsitiktinai užfiksuota varžybas filmavusio žmogaus vaizdo kameroje.
Miestelyje tada nutikusius įvykius prisimena kiekvienas Kriūkų gyventojas. Iki šiol žmonės svarsto ir diskutuoja, ką buvo galima padaryti, kad to neįvyktų.
Šioje seniūnijoje dirbantys policijos tyrėjai Arūnas Kazernavičius ir Žydrūnas Simanavičius teigia, jog pats miestelis yra labai ramus, tokių įvykių čia daugiau nepasitaiko. Pareigūnams didžiausią rūpestį šiuo metu kelia tik seniūnijos vienkiemiuose vagiliaujantys vietiniai nepilnamečiai (neretai sučiupus juos paaiškėja, kad dar neturi nė 14 metų, taigi negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn). Futbolo rungtynių metu nutikusį incidentą pareigūnai vadina neeiliniu, tačiau sako, jog tai nė kiek nepriklausė nuo miestelio gyventojų. Mat šie tą dieną tikrai nebuvo nusiteikę konfliktuoti su atvykstančios komandos sirgaliais. Ir belieka tik apgailestauti, jog draugiškos varžybos virto kruvinu, mirtinu incidentu.
Kad didelių chuliganų ir mušeikų Kriūkuose nėra, sutinka ir seniūnijos sekretorė Anelė Mockaitienė. Pasak jos, jeigu kas ir susimuša, tai netrukus ir susitaiko.
O anot seniūno Virginijaus Truskausko, pasekmių vis dėlto neišvengta. Nuo tos dienos miestelyje neberengiamos sportinės šventės, nebėra ir Kriūkų seniūnijos įsteigtos taurės geriausiai rajono futbolo komandai. Žmonės, sukrėsti to įvykio, nesiima iniciatyvos rengti panašius renginius.
Tuo tarpu per pusantrų metų surinktą baudžiamosios bylos medžiagą Šakių rajono pareigūnai perdavė į teismą. Kaltinimus trims teisiamiesiems, iš kurių vienas nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, šioje byloje palaikys Kauno apygardos prokuratūros prokurorė Danguolė Maciulevičienė.
