Vaiko gyvybės kaina - 16 metų
Mantas LIDEIKIS
Panevėžio apygardos teismas baigė nagrinėti Kėdainių rajone, Lančiūnavos kaime, įvykdyto vaiko nužudymo aplinkybes ir paskelbė nuosprendį. 31 metų šio kaimo gyventojas Mykolas Miežalis pripažintas nužudęs savo sugyventinės 8 metų dukrą Kariną Barkauskaitę. Už šį nusikaltimą jis turės nelaisvėje praleisti 16 metų. Iki šiol daugiausia už vagystes ir sukčiavimą teistas lančiūnaviškis teismo "tituluotas" ir pavojingo recidyvisto vardu. Be to, turės atlyginti 29 tūkstančių litų neturtinę žalą savo buvusiai sugyventinei ir nužudytos mergaitės motinai Irmai Barkauskaitei.
Lančiūnavos mokyklos antroje klasėje besimokiusi Karina prapuolė pasibaigus pirmajai naujųjų mokslo metų savaitei, 2006 metų rugsėjo 10-osios pavakarę. Apie tai, jog dingo vaikas, Kėdainių rajono policijos pareigūnai informuoti tik kitą dieną. Ir nors mergaitės ieškota visoje apylinkėje, o paieškose dalyvavo ne tik policijos pareigūnai, bet ir patys jos tėvai bei kiti kaimo gyventojai, pastangos buvo bevaisės.
Mergaitės patėvis M. Miežalis tvirtino, jog sekmadienio vakarą, kai jis grįžo iš ūkininko, pas kurį dirbo, ir namuose nerado savo sugyventinės Irmos, nutarė nueiti jos ieškoti ir parsivesti. Mat vyriškis esą įtarė, jog jo gyvenimo draugė tuo metu linksminasi pas kuriuos nors iš savo bičiulių. Jį lydėti esą pasišovė ir vyriausioji iš trijų Irmos dukterų - Karina. Vyriškis tą kartą pareigūnams teigė, jog apie devintą valandą vakaro jiedu pasukę į skirtingas puses - jis nuėjęs pas vienus pažįstamus, Karina - pas kitus. Nuo to laiko mergaitės niekas nebematė.
Kankinanti nežinia truko iki pat tos savaitės galo. Pareigūnai kėlė pačias įvairiausias mergaitės dingimo versijas, kol ankstyvą šeštadienio rytmetį pasiekė žinia, jog Karina rasta. Deja, jau nebegyva. Mergaitės palaikus rado du to paties kaimo gyventojai, išvakarėse vakaroję prie šalia kaimo esančių apleistų fermų komplekso. Du šiose vietose žinomi taurelės mėgėjai mergaitės kūną ant krūmais ir žolėmis tankiai apaugusio tvenkinio lieptelio pastebėjo dar penktadienio pavakarę, tačiau dėl girtumo pabūgo iš karto kviesti pareigūnus. O tą padarė tik praslinkus nakčiai, paryčiais. Vyrai teisinosi, esą girti būdami pabūgę, kad patys nebūtų apkaltinti mergaitės nužudymu.
Atvykę pareigūnai K. Barkauskaitės kūną aptiko gulintį ant lieptelio. Apžiūrėjus lavono radimo vietą, piršte piršosi mintis, jog mergaitė čia atsidūrė jau nebegyva - ją čia kažkas atnešė ir paliko. Tas tvenkinukas pasirinktas gal ir neatsitiktinai, mat jis taip iš visų pusių apžėlęs, kad jo nepamatysi, kol neįgriūsi.
Iš karto po to, kai buvo aptiktas aštuonmetės kūnas, apklausti į komisariatą nugabentas ir M. Miežalis. Tačiau netrukus jis paleistas į namus taip ir nepareiškus jam jokių įtarimų. Vyriškis drauge su sugyventine ir kitais artimaisiais ėmė ruoštis podukros laidotuvėms.
Tuo tarpu Kėdainių kriminalistams nedavė ramybės mintis, jog Mykolas vis dėlto ne iki galo viską papasakoja. Jis buvo paskutinysis, kuris matė mergaitę gyvą, negalėjo tiksliai nurodyti visų to vakaro, kai išsiskyrė su Karina, aplinkybių, pastebėta, jog tapo itin nervingas. Todėl nutarta netrukus dar kartą jį sulaikyti ir apklausti. Tai padaryta iš karto po mergaitės laidotuvių. Dar neišsiskirsčius laidotuvių dalyviams, M. Miežalis vėl buvo pasikviestas kriminalistų ir atsivežtas į komisariatą. O tuomet jis palūžo ir ėmė pasakoti, kaip viskas buvo iš tiesų.
Tiesą sakant, apčiuopiamo motyvo, kodėl patėvis nužudė mažametę podukrą, taip ir nepavyko nustatyti. Nei pareigūnams, nei teisme vyriškis neįstengė paaiškinti, kodėl taip pasielgė. Jis mėgino įtikinti, jog mergaitės nužudyti neketinęs, o taip pasielgęs tik didelio pykčio apimtas, netyčia. Kuo gi taip jį supykdė vaikas? Vyriškis tvirtino, jog einant ieškoti sugyventinės mergaitė ėmė jam kalbėti kažką įžeidžiančio. Norėdamas ją nutildyti ir būdamas išgėręs, jis tiesiog delnu užspaudęs Karinai burną ir nosį, todėl nepastebėjo, kaip vaikas užduso. Pamatęs, ką padarė, išsigandęs vyras nunešė mergaitės kūną ir paguldė ant tvenkinio lieptelio, o vėliau ėmėsi vaidinti nieko nežinantį. Jam užteko savitvardos kalbėtis ir su pareigūnais, ir su kaimynais. Taip pat jis dalyvavo ir savo podukros paieškose, puikiai žinodamas, kur ją būtų galima rasti.
Tačiau teismas nebuvo linkęs visiškai patikėti vaikžudžio versija apie netyčinį nužudymą. Kol mergaitė užduso, ji nekvėpuoti turėjo gana ilgą laiko tarpą - per tą laiką nepajusti konvulsijų buvo neįmanoma. Todėl, teisėjų manymu, dėl jam vienam suprantamų priežasčių M. Miežalis mergaitę nužudė galbūt ir impulsyviai, bet tyčia.
