Mylėjo paukščius, bet... nepagailėjo žmogaus
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Liepos 22-ąją kauniečiui Pauliui L. sukaks tiktai septyniolika, o jis jau nuteistas septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Jaunas vaikinas susigadino savo gyvenimą ir gražiausius jaunystės metus bus privestas praleisti už grotų. Per pernykštes Kalėdas jis pagaliu užmušė savo draugo dėdę ir lyg niekur nieko pasišalino...
Atsidūręs teisiamųjų suole Paulius L. pripažino, jog gruodžio 25-ąją pas močiutę šventė Kalėdas. Vakare susitiko su draugu Andrejumi Jegorovu. Nors pastarasis jau buvo išgėręs, tačiau atsinešė butelį. Kadangi reikėjo kur nors jį ištuštinti, jis pasiūlė Pauliui važiuoti į Vilemų kaimą, esantį Zapyškio seniūnijoje, Kauno rajone, ir švenčių proga pasveikinti jo dėdę Juozą Klimanską. Šis garbaus amžiaus vyras gyveno vienas, todėl kai pamatė svečius, apsidžiaugė ir maloniai sutikęs pasodino prie stalo, ėmė vaišinti. Tas vakaras baigėsi ramiai, tačiau kita diena nieko gero nežadėjo. Mat jau iš pat ryto atvykėliai iš Kauno nuėjo pas dėdės kaimynus, kur Paulius netruko įsivelti į konfliktą su keletu čia girtavusių vyrų. Pagaliau viską išsiaiškinę ir taikiai išsiskyrę, vaikinai nusprendė nuoskaudas nuplauti... degtine. Parduotuvėje nusipirkę butelį jiedu vėl grįžo į dėdės namus, kur jau buvo susirinkusi nemaža kompanija. Tačiau namų šeimininkas šėrė gyvulius ir, atrodė, pernelyg nesidomėjo, kas vyksta jo namuose. Juozas buvo labai ramus žmogus, tačiau jam nelabai patiko sūnėno draugas, tad pasiūlė jam eiti lauk. Matyt, tai ir buvo tikroji vaikino išpuolio prieš J. Klimanską priežastis.
Įvykiai įgijo pagreitį tada, kai grįžęs iš tvarto, namų šeimininkas tyliai atsisėdo prie stalo. Čia, be sūnėno ir jo draugo, buvo ir daugiau nepraleidžiančių progos išgerti kaimiečių... Staiga lyg piktos vapsvos įgeltas, Paulius pašoko ir išbėgo laukan, o netrukus grįžęs pagaliu smogė J. Klimanskui į galvą. Šeimininkas, atsimušdamas veidu į lango stiklą, aukštielninkas krito ant grindų. Kambaryje buvęs Jeronimas Ardickas, šaukdamas: "Ką tu, vaike, padarei?", sugriebė Paulių L. už rankos, tačiau jam taip nieko ir nepadaręs, kartu su sugyventine skubiai pasišalino. Kaip bebūtų keista, tačiau ne tik J. Klimansko sūnėnui ir jo draugui, bet ir įvykį mačiusiems suaugusiesiems nekilo mintis pasidomėti namo šeimininko sveikatos būkle, iškviesti greitąją pagalbą. Vyriškis netrukus mirė. Tada Paulius nusprendė, jog reikia imituoti vagystę, bandant visą kaltę suversti tariamiems nusikaltėliams. Padedant Andrejui (pastarasis esą savo draugo labai bijojęs, todėl vykdęs visus jo nurodymus), Paulius ėmė namuose versti daiktus, ant lovos numetė televizorių, o po staltiesėle ant staliuko radęs 100 litų, banknotą įsikišo kišenėn. Paskui abu jaunuoliai suskubo palikti nužudytojo namus. Vos išėję iš sodybos sutiko kaimynystėje gyvenantį Zigfridą Tutlį, kuriam pasakė, jog Juozas nužudytas. Z. Tutlys savo kaimyną iš tiesų rado mirusį.
Po šio nusikaltimo Paulius L. dar bandė slapstytis, keletą dienų negrįžo į namus. Deja, nuo atsakomybės jam išsisukti nepavyko. Teisme jaunas vaikinas bandė įrodyti, jog J. Klimanskui smogė pagaliu bandydamas apginti savo draugą Andrejų, kurį neva buvo užpuolęs jo dėdė.
Nors kaltinamąjį sūnų gynė jo tėvas, iš T. Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojų atnešęs raštą, kuriame Paulius L. buvo giriamas kaip paukščių mylėtojas ir jų gyvenimo tyrinėtojas, tačiau mokyklos, kurioje šis vaikinas baigė 10 klasių, pedagogų charakteristika atskleidė tikrąją kaltininko asmenybę. Paaiškėjo, jog Paulius nesimokė, nelankė pamokų, grubiai ir agresyviai elgėsi ne tik su klasės draugais, bet ir su mokytojais... Pedagogų nuomone, dalį kaltės turėtų prisiimti ir tėvai, kurie savo vaikui neskyrė pakankamo dėmesio...
