Angelėlis tas Rolandas, ir tiek
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Po tų siaubingų išgyvenimų Rita (48 m., vardas pakeistas) ne tik naktį, bet ir dieną trobos duris laiko iš vidaus užkabintas storu metaliniu kabliu. Nakčiai dar užsirakina ir spyna... Kita vertus, moteris puikiai supranta, kad labai norinčiojo patekti į vidų nesulaikytų nei kablys, nei spyna. Juk išdaužti langą - sekundžių reikalas...
Ar nebaisu Ritai gyventi vienai po to, kas nutiko vėlų sausio 30-osios vakarą?
- Ir dar kaip! - linkteli galvą smulkutė, išsekusio veido, jau pradedanti žilti moterytė. - Bet neturiu kur dėtis, staiga viską susirinkti ir išsikraustyti... Užaugę vaikai ir patys vos ne vos verčiasi, kur ten jiems karsies ant sprando...
Vis dėlto Rita prisipažino vis dažniau susimąstanti, kad reikia iš šito kaimo kuo greičiau dingti. Gal esą tik tuomet, įsikūrus kuo toliau nuo šios šiurpia šeimynine tragedija paženklintos Anykščių rajono vietos, pavyktų susigrąžinti bent ramybę - apie geresnę sveikatą esą jau nėra ko svajoti...
Kaime ieškojo ramybės
Prieš ketvertą metų į Anykščių rajono kaimelį iš Utenos miesto atsikrausčiusi Rita su metais vyresniu vyru Vilmantu vylėsi, kad čia, šiame nuostabaus grožio gamtos kampelyje, apsuptame miškų, kalvų ir kalvelių, juosiamame švaraus ežeriuko, ramiai ir laimingai sulauks gyvenimo saulėlydžio, praleis gražiausius metus. Juk taip iki tol abiem nesisekė - per "rūpestingus" tėvelius Ritai ir Vilmantui teko augti valdiškuose namuose, be artimųjų ir giminaičių globos, pagalbos, užuojautos žodžio. Nelengvas gyvenimas juodu, galima sakyti, ir suvedė į krūvą - vienas kitą palaikydami ir užjausdami Rita ir Vilmantas sukūrė šeimą, susilaukė ir užaugino porelę vaikų - sūnų ir dukrą...
- Pirmus metus kaime jaučiausi be galo gerai, - su neslepiamu apmaudu jau būtuoju laiku prisimena Rita. - Supurenome šiokį tokį daržiuką, kartu su vyru uogaudavome, grybaudavome, ožkytė duodavo pienelio. Ko daugiau reikėjo?..
Atėjo neva su gerais ketinimais
Sausio 30-osios pavakarę, vos Rita sugrįžo iš tvarto pašėrusi ožkelę, kažkas pabeldė į trobos duris. Žvilgterėjo moteris pro virtuvės langą - ogi už puskilometrio gyvenantis pasiturinčių ūkininkų Klimų sūnus Rolandas, 22 metų vaikinas. Rita nustebo. Kokie vėjai jį čion atpūtė - juk nei Rita, nei Vilmantas su Klimais nepalaiką jokių artimesnių ryšių?! Juo labiau su Rolandu - per didelis metų skirtumas...
"Ai, noriu pasiūlyt pagalbą, - saldžiu balsu "pragydo" Rolandas. - Visą savaitę stebėjau, kaip Vilmantas iš miško tempia šakas. Taigi, sakau, tegu ateina pas mano tėvą ir pasiima arklį! Kam taip vargti?!"
Nuoširdūs svečio žodžiai Ritą net suglumino - matai, pati sau pagalvojo moteris, kokių gerų ketinimų vedamas atėjo Rolandas... Ir nedelsdama pravėrė duris...
Viduje Rolandas šeimininkus nustebino dar labiau - ant stalo pastatė du butelius vyno. "Pasivaišinam", - nužvelgdamas Ritą nuo galvos iki kojų, drąsiai pasiūlė. Gėralas, girdi, nestiprus, moteriškas, gal tik kokių aštuonių laipsnių...
Rita išgėrė ne daugiau kaip šimtą gramų. Nepuolė prie svaigalų ir alkoholio smarve jau atsiduodantis Rolandas - tik kuo pilnesnę taurę stūmė Vilmantui... Tuomet Rita net nepagalvojo, kad tokiu būdu Rolandas greičiausiai buvo suplanavęs josios vyrą kuo greičiau nugirdyti... Vienu metu, kai Vilmantas trumpam išėjo lauk, Rolandas, pasak Ritos, staiga prie jos prigludo ir pašnibždėjo į ausį: "Tu man patinki..." Moteris tai priėmė kaip pokštą. Eik jau eik, girdi, ką čia niekus paistai, vaikeli...
Artėjo vidurnaktis, tačiau Rolandas nė nesiruošė į namus, kalbėjo apie šį bei tą - kad tik nesėdėtų tylėdami. Galop Rita pakilo nuo stalo ir nuėjo į kambarį. Moteris iki šiol nelabai supranta, kodėl tuomet jai šovė į galvą kambario duris iš vidaus užsirakinti... Buvo šalta, tad Rita atgulė net nenusirengusi. Tačiau užmigti niekaip negalėjo - ausys gaudė kiekvieną vyrų žodį... Rita kelissyk aiškiai nugirdo, kaip kultūringas jos vyras Rolandui padėkojo už arklio pasiūlymą (vis tiek, girdi, nieko neišeis - nėra pinigų už arklio samdymą sumokėti) ir mandagiai užsiminė, kad jau vėlus metas, laikas miegoti. Tai Rolandas jam ir pasiūlė: "Eik, eik miegot..." Greitai po to kalbos nutilo...
Puolė kumščiais, peiliu ir žarstekliu
- Staiga girdžiu - į duris kažkas ėmė smarkiai belsti, netrukus Rolandas anapus riktelėjo: "Atidaryk!" - siaubo nakties įvykius Rita prisimena iki smulkmenų. - Aš jam: "Čia dabar kas, tik eik greičiau namo! Miegoti laikas!"
Keli spyriai koja, ir durys triokštelėjo su visa stakta. Pripuolęs prie Ritos Rolandas sušvokštė: "Renkis!" Kadangi Rita įsakymui nepakluso, drabužiai nuo jos kūno buvo nuplėšti jėga. Parvertęs aukštielninką ant grindų ir visu svoriu užgulęs chuliganas Ritai keliskart smogė kumščiu per galvą, sugriebė už plaukų ir ėmė galvą daužyti į grindis, po to sugniaužė kaklą - kad moteris nei galėtų ištrūkti iš jo nagų, nei šauktų...
- Tuo metu aš tik viena tegalvojau - kodėl Vilmantas leidžia tam niekšui taip elgtis, kodėl neatlekia gelbėti, - dabar prisimena Rita. - Juk dar buvau spėjusi visa gerkle surikti, vyrą pašaukti...
Bandžiusi priešintis Rita nuo smūgių lavinos netrukus prarado sąmonę... Na, o kai patenkinęs geismą Rolandas Klimas atsistojo ir pareiškė: "Papjoviau tavo vyrą, papjausiu tave ir save", Ritos kūnas nuėjo pagaugais. O gal tikrai šitas beprotis sadistas taip ir padarė?
Chuliganas dairėsi peilio (jį iš virtuvės buvo atsinešęs į miegamąjį, o kai numetė ant grindų, moteris gelžgalį stumtelėjo po sofa), tačiau taip ir neaptikęs virtuvėje susirado žarsteklį... Leisgyvę Ritą prispaudęs koja, tvojo tuo žarstekliu tiesiai per galvą! Moteriai sužaižaravo akyse, pritemo sąmonė... Kai banditas užsimojo žarstekliu antrąkart, Rita galvą spėjo užsidengti alkūne - visam gyvenimui toje vietoje liko nemenka duobė (žarsteklis išplėšė gabalą raumens!). Nors ir visa kruvina, sunkiai sužalota moteris vis tiek bandė užpuolikui pasipriešinti. Spyrė... Po to, neturėdama kur dingti, griebė už Rolando laikomo žarsteklio ir iš visų jėgų trūktelėjo į save... Tai jau būtų gan patikimas gynybos įrankis, tačiau su gerokai stambesniu ir aukštesniu vyru smulkutė moteris galynėtis pabūgo - išsmuko į gretimą kambarį, išmušė langą, iššoko lauk ir pasislėpė už pastato kampo - toliau bėgti neturėjo jėgų... Po kelių akimirkų jau pro kito kambario langą su stiklais lauk išdribo ir Rolandas. Apsidairė ir, lyg nieko baisaus nebūtų nutikę, ramiai nupėdino namų link...
Tik po kurio laiko sugrįžusi į trobą iš baimės kretanti Rita virtuvėje rado nudurtą vyrą. Tuo metu pas ją atėjo... Rolando giminaičiai. Girdi, norim pasižiūrėti, ar Rolandėlis sako teisybę, kad nužudęs Vilmantą...
Žmogžudį ir žagintoją stojo ginti kaimas
Dėl patirtų sužalojimų Ritą išsivežė greitoji, o tomis dienomis pas tėvus grįžęs vienos Vilniaus bendrovės darbininkas Rolandas Klimas pateko į areštinę. Sulaikytasis aiškiai ir nuosekliai patvirtino, kad su Rita ir jos vyru iki tol neturėjo jokių piktumų ar bendrų reikalų, kad nei jis jiems, nei šie jam nebuvę skolingi, kuo nors įžeidę ar įskaudinę. Rolandas Klimas prokurorei K. Jankūnienei pareiškė ir pats nežinąs, kodėl nešinas dviem buteliais vyno nuėjo būtent pas Ritą ir Vilmantą - pas tokius kaimo gyventojus, su kuriais nepalaikė jokių artimesnių ryšių, tik prasilenkdami pasilabindavo. Kalbėdamas apie Vilmanto nužudymą Rolandas tik patvirtino, kad taip padarė būtent jis. Netikėtai, iš pasalų, Vilmantui net nesuspėjus pasipriešinti. Tačiau už ką - Rolandas niekaip neišmekeno...
Dėl tokios kaltinamojo pozicijos negalėdami nustatyti konkretesnių žiauraus nusikaltimo motyvų, prokurorai nusprendė Rolandą Klimą perduoti psichiatrams. Gal esą prastai besimokiusiam, armijoje prie kalinių tarnavusiam, o po to apie policijos pareigūno darbą svajojusiam jaunuoliui sutrikusi psichika, gal jis esąs nepakaltinamas, tąsyk nesuvokė, ką darąs? Tačiau stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę atlikę specialistai tiriamojo būsenoje ir psichinėje sveikatoje nerado jokių ženklesnių, liguistų pakitimų...
Per šį laiką privačiai nusamdyto gynėjo rūpesčiu prokuratūrą pasiekė visa šūsnis kaltinamąjį charakterizuojančių raštų. Visuose juose - vien liaupsės, pagyrimai, koks Rolandas buvęs darbštus, paslaugus, sąžiningas, tylus, ramus, nekonfliktiškas, tvarkingas, mandagus ir t. t., ir t. t. Trumpai tariant, angelėlis tas Rolandas...
Negana to, kai byla buvo perduota Panevėžio apygardos teismui, šią įstaigą pasiekė... 25 kaimo gyventojų pasirašytas prašymas. Netrumpame rašte smulkmeniškai išdėstoma, koks Rolandas buvęs teigiamas, ir be užuolankų prašoma jo griežtai neteisti. Pasirašiusieji pasižada stengtis, kad daugiau toks nusikaltimas iš Rolando pusės nepasikartotų...
Nežinia, kiek reikšmės teisėjų kolegijos apsisprendimui šis prašymas turėjo, tačiau kad jis neliko neišgirstas, galima drąsiai manyti. Mat Rolandui Klimui už tyčinį nužudymą, išžaginimą bei Ritos sužalojimą, nors kaltinimą palaikanti prokurorė siūlė 14 metų nelaisvės, teismas tepaskyrė dešimt...
- Plėšikui už trijų litų atėmimą gali skirti šešerius ar aštuonerius metus, o čia už trigubą nusikaltimą, ir nepalyginti sunkesnį - dešimt! - Rita neslėpė apmaudo. - Kas iš to, kad jis dabar gailisi - man nuo to ne lengviau... Juk jis tik laikinai prarado laisvę, o aš visiems laikams praradau ir mylimą vyrą, ir sveikatą, ir ramybę...
Rita atraitojo palaidinės rankoves ir parodė nuo sadistiško išpuolio ant rankų likusius randus; pirštais atsargiai palietė vieną galvos pusę - tą, į kurią užpuolikas trenkė žarstekliu. Galvoje irgi gerai jaučiamas įdubimas... Moteriai ištisai skauda galvą, ji svaigsta, skausmas ypač sustiprėja vos truputį pasilenkus (dėl šios priežasties šiemet Rita neįstengė net daržovių pasisodinti). Mirga ir dvejinasi akyse... Suvargusi moteris nuvažiuotų į Anykščius, pas gydytoją, bet nėra prasmės... Išrašys, girdi, vaistų, o už kokius pinigus jų reikės nusipirkti? Ritos gaunamos 150 litų invalidumo pašalpos vos užtenka kruopoms, duonai ir būtiniausioms buitinėms reikmėms.
Bet juk galima tragedijos kaltininkui pareikšti civilinį ieškinį, pareikalauti atlyginti ne tik gydymosi išlaidas, bet ir kitus patirtus nuostolius!
- Kai po sužalojimo gulėjau ligoninėje, Klimo motina man atvežė 500 litų, - prisimena Rita, su skausmu balse pasakodama apie tai, kaip chuligano artimieji palatoje garsiai svarstė: 750 litų Vilmanto laidojimo pašalpą esą skirsianti valstybė, kiek nors sumes kaimas - pačiai Ritai daug išlaidų nebus...
Be tų 500 ir kaimo gyventojų surinktų 182 litų, Rita iš Klimų neseniai pagaliau sulaukė ir radiatorių, kurie tąnakt nuo šalčio susprogo. Atvežė, girdi, tuos gremėzdus prie durų ir nutrenkė. Žinokis. O kas juos įstatys, kiek už tai reikės sumokėti?
Didžioji dalis Ritos pareikšto civilinio ieškinio iki šiol neatlyginta. Teisme Rolandas Klimas patikino žinąs, kad reikia tai padaryti, bet kada susimylės - neaišku. Juk jis kalėjime vargu ar turės darbo, o tėvams sūnaus nusikaltimas ir taip daug kainavo - samdė brangų advokatą, šiaip visokių išlaidų turėjo - nuo kaimo nenuslėpsi...
Ne giminės Rolando prisibijo
Vis dėlto sunkiai suvokiamas dalykas: savo ankstesniu elgesiu (jei tikėsime dalies kaimiečių tvirtinimais) vos ne šventuolis Rolandas ir žvėriški, sadistiški jo nusikaltimai.
- Tai vilkas ėriuko kailyje, - žurnalistei savo nuomonę pareiškė keli sutikti to paties kaimo gyventojai. - Angelu Rolandą padarė jo tėvų giminaičiai, kurių šitam kaime - kas antra sodyba! Plati giminėlė ir surankiojo krūvą žudiką ginančių parašų!
Svetimi - ne dėdės, tetos, pusseserės ar pusbroliai - anot pašnekovų, apie Rolandą turi kitokią nuomonę. Jei trumpai - alkoholis esą nė vienam proto neprideda. O Rolandas - niekam ne paslaptis - svaigalų nevengdavo...
Kaimo gyventojai (ne giminės) su neslepiamu nerimu svarstė, ką reikės daryti, kai Rolandas Klimas sugrįš atlikęs bausmę. Kai kurie prisipažino galvoją apie gyvenamosios vietos pakeitimą. Tą patį, kaip minėta, planuoja daryti ir nuo sadisto žiauriai nukentėjusi Rita...
