Šv. Mergelės atvaizdas neišgelbėjo...
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Šiandien negaliu blaiviai mąstyti, duoti parodymus, nes esu neišsimiegojęs, - taip teisme per paskutinį bylos nagrinėjimo etapą pareiškė vienas kaunietės Ingos Ovčinikovos nužudymu kaltinamų teisiamųjų Nerijus Buivydas (25 m.).
Jam pritarė ir kitas įtariamasis, Giedrius Mickevičius (24 m.). Matyt, šie jauni vyrukai suvokė, jog atėjo lemiamas ir pats sunkiausias momentas jų gyvenime, todėl bent tokiu būdu tą akimirką bandė nustumti tolyn. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, kuriai pirmininkavo teisėjas A. Jaliniauskas, nusprendė, jog bylos nagrinėjimą nėra pagrindo atidėti. Iki tol atkakliai neigęs ir davęs prieštaringus parodymus, tą dieną G. Mickevičius pagaliau prisipažino vienas pasmaugęs Ingą. Praeityje už vagystes bei kitus nusikaltimus ne kartą teistas N. Buivydas šiuos parodymus patvirtino. Teismo proceso dalyviams tokia versija neatrodė įtikinama, nes iš tiesų buvo sunku patikėti, kad su jauna mergina susidorojo tik vienas iš dviejų jos užkluptų vagišių. Tai patvirtindamas valstybės kaltintojas abiem merginos nužudymu įtariamiems teisiamiesiems pasiūlė skirti po 14 metų kalėti. Tačiau teismas I. Ovčinikovos žudiku vis dėlto pripažino tiktai G. Mickevičių, o N. Buivydą apkaltino vagyste... Todėl G. Mickevičiui buvo paskirta 14 metų nelaisvės bausmė (pirmuosius penkerius metus jam teks praleisti kalėjime), o N. Buivydas, pridėjus už kitą nusikaltimą paskirtą, bet neatliktą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, pasiųstas už grotų aštuoneriems metams. Jis kalės sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.
Dukrą rado nužudytą
Kauniečio Vladimiro Ovčinikovo dvidešimtmetei dukrai Ingai daug kas pranašavo manekenės ateitį. Patrauklių veido bruožų, dailiai sudėta mergina lankė "Modilinos" manekenių kursus, todėl ši pranašystė atrodė visiškai reali. Inga penkerius metus artimai draugavo su kauniečiu Vidmantu Sajumi (25 m.).
2000-ųjų vasario 7-ąją, per pietus, aplankiusi savo draugę Gerdą, I. Ovčinikova pasakė einanti pas Vidmanto mamą. Jaukioje aplinkoje praleidusi keletą malonių valandėlių, mergina susiruošė namo. Iki Ašigalio gatvėje esančio jos buto dar buvo gerokas kelio galas, tačiau mergina mėgdavo vaikščioti pėsčiomis... Deja, daugiau niekam, kas tą vakarą skambino Ingai, nepavyko su ja pasikalbėti. Mergina telefonu tą vakarą taip ir neatsiliepė. Ir kitą dieną savo dukrai negalėjęs prisiskambinti V. Ovčinikovas padarė išvadą, jog sugedo Ingos telefonas, todėl artėjant vasario 9-osios vidurdieniui nuvažiavo jį pataisyti. Atsirakinęs duris ir įėjęs vidun vyriškis pajuto keistą, ne itin malonų kvapą. Dukros bute viskas atrodė taip, tarsi ji būtų namuose. Deja, didesnio rūpesčio šešėlis V. Ovčinikovo veidą užgulė tuomet, kai jis pastebėjo, jog nėra muzikinio centro "Aiwa". Nuo lovos pusiau nutrauktas užtiesalas gulėjo ant žemės. Jį pakėlęs vyriškis krūptelėjo. Ant grindų, prispausta prie pat lovos, kniūbsčia, kruvinu veidu, už nugaros sudėtomis rankomis gulėjo Inga. Ji buvo negyva...
Pabuvęs įtariamuoju spėjo į mylimosios laidotuves
Sužinojęs apie savo draugės mirtį V. Sajus atskubėjo į jos butą, tačiau jam ten patekti nepavyko. Dar kieme Vidmantą sulaikė policijos pareigūnai. Jis tapo pirmuoju įtariamuoju... Tačiau taip ir nepavykus surinkti bent kiek įrodymų, po dviejų parų jį teko paleisti, todėl Vidmantas dar spėjo į savo mylimosios laidotuves.
Žudikų paiešką lydėjo nuojauta
Apraudojęs ir palaidojęs dukrą (tuo metu jo žmona ir Ingos motina jau gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose), šiek tiek numaldęs širdies skausmą V. Ovčinikovas bandė savomis jėgomis įminti klaikią mįslę - kas nužudė brangiausią žmogų? Trečią dieną po laidotuvių jis padavė skelbimą į laikraštį, kad kas nors suteiktų bent minimalios informacijos apie dukros žudikus. Vėliau nelaimingas tėvas prisipažins, jog tąsyk sulaukė nemažai skambučių. Kažkoks vyriškis pranešė, jog yra mergina, kuri viską žino ir turimą informaciją gali pateikti policijai. Deja, nors buvo pažadėta, kad ji paskambins pati, V. Ovčinikovas jos skambučio taip ir nesulaukė. Kiti "žinovai" bandė išpešti naudos. Vienas vyras, pažadėjęs rimtų žinių, pirmiausia paprašė į nurodytą sąskaitą pervesti 1 000 litų. Pagalbon pasitelkus pareigūnus paaiškėjo, jog tai apsišaukėlis, pasinaudojęs pavogtu pasu, atsidaręs sąskaitą banke... Kai vienas ekstrasensas, į kurį kreipėsi V. Ovčinikovas, pareiškė, jog Ingą nužudė du vyrai narkomanai, o į šį reikalą įpainiota mergina, vis didesnis įtarimo šešėlis krito ant G. Mickevičiaus ir N. Buivydo. Labai jau įtartinai atrodė šių vyrukų domėjimasis tuo, ką kalbėjo pareigūnai sulaikius V. Sajų. Jiems, matyt, rūpėjo išsiaiškinti, kokius įkalčius turi bylą tiriantys pareigūnai... Nors su G. Mickevičiumi V. Sajus artimai nebendravo, tačiau buvo pažįstamas nuo vaikystės (jiedu gyveno kaimynystėje). Ne kartą Giedrius buvo lankęsis Sajų šeimos bute, išvedęs į lauką jų šunį. G. Mickevičių bei jo draugą N. Buivydą pažinojo ir Inga. Pas šią merginą jiedu užeidavo pasiskolinti kompaktinių diskų, tačiau kokie nors artimi ryšiai jų nesiejo.
Kraupi išpažintis
Kaip ir buvo skelbusi dar viena būrėja, šis nusikaltimas išaiškėjo po pusantrų metų. Pasistengė buvusi N. Buivydo sugyventinė Jovita Novikovaitė (21 m.) - būtent ji pranešė prokuratūrai tai, ką iškart po įvykdyto nusikaltimo išgirdo iš sugyventinio. Paskutiniajame teismo posėdyje visi išgirdo kraupią teisiamųjų išpažintį.
Ilgai viską neigęs teisme N. Buivydas pagaliau papasakojo, jog vasario 7-osios vakarą (pats tikslios datos neprisiminė) jis Giedrių nuvežė pas I. Ovčinikovą pasiskolinti kompaktinio disko. Netrukus grįžęs pareiškė, jog jos nėra namuose, ir pasiūlė apvogti butą. Teisiamasis sutiko. Atrakinę merginos buto duris (G. Mickevičius buvo pavogęs raktus), jiedu pateko vidun ir, dėžėn sukrovę muzikinį centrą "Aiwa", kitų daiktų, nunešė į automobilį. Paskui grįžo atgal, mat tikėjosi dar ką nors surasti. Tuo metu duryse trakštelėjo raktas - tapo aišku, jog grįžta šeimininkė. Vagys suglumo, nežinojo kur slėptis. N. Buivydas esą išbėgęs į balkoną ir net galvojęs šokti žemyn, tačiau išsigandęs aukščio (šis butas ketvirtajame aukšte). Grįžęs vidun jis pamatė, jog Giedrius smaugia Ingą, todėl ėmęs ant jo šaukti, liepęs merginą paleisti, tačiau šis jo nepaklausęs. N. Buivydas išbėgęs pro duris. Po kiek laiko pas jį į automobilį atėjęs G. Mickevičius, atsinešęs įvairių auksinių dirbinių. Tą patį vakarą jiedu nuvažiavę pas J. Novikovaitę ir prašę priglausti pagrobtus daiktus. Vėliau juos pardavę čigonei. G. Mickevičius savo draugo parodymus patvirtino. Jis prisipažino puolęs smaugti I. Ovčinikovą tik tuomet, kai ši pamačiusi, jog nėra magnetofono, ir puolusi prie telefono. Teisiamasis esą supratęs, jog ji ketina kviesti policiją. To jis labiausiai bijojo, buvo labai sutrikęs, todėl iš striukės skubiai išsivėrė virvelę ir pasmaugė auką... Supratęs, jog mergina negyva, jai nuo kaklo G. Mickevičius nusegęs dvi grandinėles (viena, beje, buvo su pakabuku - Šv. Mergelės atvaizdu), nuo rankos nutraukęs apyrankę, išvėręs vieną auskarą (antroje ausyje, ant kurios buvo nusvirusi merginos galva, jis liko nepaliestas), nuo pirštų numovęs žiedus, dar paėmęs kitą vyrišką žiedą su akute (jis priklausė V. Sajui), viską susižėręs kišenėn, užrakinęs duris ir išėjęs. Teisme čigonė Svetlana Mustafa prisipažino, jog būtent iš šių vaikinų nupirko auksinius dirbinius (gerai neprisimenanti, kiek už juos sumokėjo - 100 ar 200 litų) ir magnetofoną "Aiwa".
