"Krabas" buvo mirtinas
Irena ZUBRICKIENĖ
Kaišiadorių rajone gimęs, o pastaruoju metu nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjęs Artūras Čiurinskas (22 m.), pernykštę vasarą kalėdamas Alytaus pataisos namuose, skaičiavo paskutiniąsias nelaisvės dienas. Jo biografijoje - 4 teistumai už vagystes ir plėšimą. Teisiamojo dalią Artūras pažino nuo nepilnametystės.
Kartu su Artūru dienas už grotų Alytuje leidusio Žostautų kaimo (Kaišiadorių r.) gyventojo Jono Dovidavičiaus (28 m.) asmenybė dar spalvingesnė: 7 teistumai už vagystes, plėšimus, reketą, išžaginimą ir recidyvisto "titulas". Šiam kaliniui vartai į laisvę turėjo būti atkelti 2014-ųjų gegužę. Tačiau abu likimo draugai, susibičiuliavę "zonoje", praėjusių metų liepos 27-osios naktį nužudė kameros draugą ir šitaip stipriai prasitęsė savo dienas už grotų.
Tomis liepos dienomis Artūras, Jonas ir dar 2 nuteistieji, įvairiais savo poelgiais pažeidę įkalinimo įstaigos tvarką, gyveno baudos izoliatoriaus kameroje. Vieną vakarą į tą pačią kamerą buvo atvestas ir nuteistasis Edmundas Gostevas (23 m.). Šis 5 kartus teistas Vilniaus gyventojas tuokart nebuvo prasižengęs - buvo tiesiog parašęs kategorišką prašymą įkurdinti jį kur nors kitur, nes bendroje gyvenamojoje "zonoje" kalinys, jo žodžiais, išgyveno tikrą pragarą - kitų nuteistųjų patyčias, smurtą ir prievartą. Edmundo po tuo pačiu stogu nepageidavo ir Artūras bei Jonas, nes vadino jį skundiku - "ožiu", kaip tokiais atvejais sako kaliniai. Minėti 2 kameros senbuviai buvo nusiteikę nesvetingai - reikalavo, kad Edmundas išsinešdintų. Vėliau pareigūnai teigė apie tokią rimtą kameros gyventojų nesantaiką net nenutuokę. Tačiau bylos medžiagoje yra duomenų, kad už vagystę ir plėšimą nuteistas E. Gostevas dar prieš pusmetį buvo kreipęsis pagalbos, tik pareigūnai to padaryti esą nespėjo...
Naktį du nuteistieji jau miegojo, o Artūras, Jonas ir, jų liudijimu, Edmundas dar kalbėjosi. Artūro ir Jono teigimu, kažkuriam iš jų kilo mintis pažaisti - daryti vadinamąjį "omurį" (lietuviškai - "krabą"): dėl "kaifo" prismaugti vieną iš jų. Esą Edmundas "eksperimentui" neprieštaravo. Jonas Dovidavičius pradėjo spausti Edmundo kaklą, ir smaugiamasis greitai prarado sąmonę bei susmuko ant žemės. Netrukus atsigavęs, kaip liudijo kaltinamieji, tikino, kad jam patiko pabūti "atsijungus" - svaigtelėjus tarsi nuo narkotikų. Todėl pakartoti "omurį" panoro ir Artūras. Kiek jis besidarbavo rankomis spausdamas Edmundui kaklą, šis tik blaškėsi, muistėsi, o sąmonės neprarado (esą tik to ir buvo siekiama).
Praėjus valandai, Jonas dar kartą prisėdo prie Edmundo ir pakartojo "omurį". Šįkart Edmundo norų jis net nesiaiškino, nes esą žinojo, kad kaliniui tai patiko. Jonas spaudė kameros draugui kaklą, o šis pradėjo muistytis, griebtis smaugiko rankos, tad į pagalbą Jonui atėjo Artūras. Jis sugriebė Edmundą už rankų ir kojų - laikė, kad nugalėtų priešinimąsi. Baigėsi tuo, kad neva apie 5 minutes smaugiamas nuteistasis ne tik prarado sąmonę, bet ir, pritrūkus oro, mirė. Po kelių minučių tuo įsitikinę smaugikai pradėjo belsti į kameros duris ir kviesti pagalbą.
Tokią versiją apie norą pažaisti ir esą suteikti Edmundui, kuris neva nesipriešino, malonumą, Artūras ir Jonas pateikė ikiteisminio tyrimo pradžioje. Abu dėl nužudymo įtariami vyrai buvo suimti. Kas atsitiko per kelis tyrimo mėnesius, liko nežinoma, tačiau abu kaltinamieji pakeitė parodymus - įvardijo kitą nužudymo motyvą. Jonas tikino, kad Edmundą uždusino tyčia, nes tomis dienomis buvo labai piktas ir pažeidžiamas dėl esą kitų nuteistųjų nuolatinio "spaudimo", žeminimų ir grasinimų. Būtent Edmundą savo audringos būsenos auka jis pasirinkęs tik dėl to, kad jis, esą nemėgiamas skundikas, buvo šalia. Anot Jono, būdamas susinervinęs, negalvojo apie pasekmes, likimo draugo mirtį, gresiančią griežtą bausmę.
Artūras irgi aiškino panašiai. Esą nekentė Edmundo ir jau ruošėsi jį apdaužyti lenta, kurią išsilupo iš kameros grindų, tačiau to neprireikė, nes Jonas "juodą darbą" atliko pirmiau. Anot Artūro, jeigu būtų norėję palikti Edmundą gyvą, būtų nustoję jį smaugti, vos tik šis pradėjo stipriai muistytis, bet jie veikė atvirkščiai - tik dar stipriau laikė aukos rankas ir kojas, kol pradėjo jausti, kad galūnės jau šąla.
Nužudymą tyrusiems pareigūnams buvo smalsu, kokios gi versijos kaltinamieji laikysis teisme. (Du kiti kameros kaliniai pareigūnams nieko doro nepasakė - tikino saldžiai miegoję...) O šie teisme apskritai atsisakė kalbėti - "leido" vadovautis pirminiais jų duotais parodymais (apie žaidimą ir taikią atmosferą).
Teismas padarė išvadą, kad ir vieni, ir kiti nužudymo motyvai, kokie jie bebūtų iš tikrųjų, verti griežtos bausmės. Nustatyta, kad abu žudikai buvo blaivūs ir psichiškai sveiki, jie pripažinti nusikaltimo bendrininkais. Nužudymo iniciatoriumi buvo pripažintas Jonas Dovidavičius. Jam paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė už kalinio uždusinimą, bet dar pridėta ir neatliktos paskutiniosios bausmės dalis. Taigi galutinė bausmė Jonui - 17 metų už grotų ir "pakeltas" jau turėtas "titulas": dabar jis - pavojingas recidyvistas.
Artūrui Čiurinskui, šiandien jau galėjusiam džiaugtis laisve, už kameros draugo nužudymą teismas paskyrė 11 metų nelaisvės.
Teismo salėje, skelbiant šį nuosprendį, nebuvo nei nužudytojo, nei nuteistųjų artimųjų. Tai - šį tą bylojanti detalė. Civilinis ieškinys taip pat nebuvo pareikštas.
