Nužudė, paskandino ir perlaidojo miške
Irena ZUBRICKIENĖ
2006-ųjų rudenį Kauno teisėsaugininkai narpliojo vieno benamio nužudymo istoriją, prasidėjusią bene prieš metus, ir sulaikė kelis benamius, besibastančius po Kauną ir jo apylinkes. Sulaikytieji nieko naudingo nepasakė tiriamu klausimu, tačiau netikėtai prasitarė prieš kokius 3 mėnesius dalyvavę vieno savo likimo draugo "netradicinėse laidotuvėse". Jie pasakojo, kad vieną gegužės ar birželio dieną per išgertuves benamis Vytautas Gasiūnas (39 m.) buvo nužudytas, įmestas į vandens telkinį, o maždaug po paros ištrauktas ir perlaidotas į miške iškastą duobę.
Pareigūnai apie tokį įvykį buvo net negirdėję, nes V. Gasiūnas, po skyrybų pradėjęs girtauti ir valkiotis, retai bepasirodydavo net savo motinos namuose. Šioji, nematydama sūnaus po kelis mėnesius, apie jo galimą mirtį ar žūtį negalvojo.
Prie benamių, prasitarusių apie žmogžudystę, netrukus buvo priverstas prisidėti ir jų bičiulis Nerijus Ramoška (29 m.) - pagrindinis kaltininkas. Užkluptas vyras neneigė keliais peilio dūriais nužudęs Vytautą, tačiau tikino mirties nesiekęs ir neva tik gynęsis nuo jo. Sulaikytieji kone visą dieną vedžiojo policininkus po Kleboniškio miško parką Kauno pakraštyje, kol galiausiai surado vietą, virtusią nužudyto V. Gasiūno kapaviete. Per kelis mėnesius vietovė buvo pasikeitusi, tad benamiai labiausiai ieškojo pagrindinio orientyro - suoliuko.
Atkastas lavonas buvo gerokai apiręs, tačiau pareigūnai neabejojo, kad vyras nužudytas, nes buvo matyti smurto žymių (perpjautas kaklas, peiliu subadytas visas kūnas, galva). Palaikus, kurie, įkišti į didelį turgaus prekeivių krepšį, dūlėjo maždaug pusmetrio gylio duobėje, vėliau atpažino nužudytojo motina. Ji patvirtino pastaruoju metu sūnų matydavusi retokai ir teigė gerai prisimenanti, kai paskutinį kartą jis sakęs apie du benamius - Nerijų Ramošką ir Eglę Malinauskienę, kurie esą kartindavo Vytauto kasdienybę užgauliais žodžiais ir smurtu.
Tapo aišku, kad Vytautą Gasiūną, pamažu tapusį valkata, pražudė nauja meilė ir vadinamasis meilės trikampis. Vytauto motina žinojo, kad jis su savo drauge Egle gyveno garažų masyve. Kitų liudininkų teigimu, Vytautui susirgus ir atsidūrus ligoninėje, jo vietą prie Eglės greitai užėmė panašaus likimo Nerijus Ramoška, dešimtmečiu jaunesnis "jaunikis". Kai Vytautas sugrįžo į garažus, kuriuose benamiai buvo visai erdviai ir patogiai įsikūrę, naujoji pora parvykėlio neišvijo - bandė drauge gyventi trise. Į jų pastogę neretai užsukdavo ir daugiau benamių. Tuomet vykdavo išgertuvės.
Lemtingąją popietę pas Eglę, Vytautą ir Nerijų viešėjo keli bičiuliai - visi gėrė garažo prieigose. Apie pietus Eglė, pasijutusi girta, nuėjo į garažą miegoti. Po kurio laiko ten pat nuėjo ir Nerijus Ramoška. Kiti išgertuvių dalyviai dar nesiskirstė.
- Vos tik pagulėjau keliolika minučių, išgirdau kažkokį keistą barškesį ir, pramerkęs akis, pamačiau priešais mane stovintį Vytautą Gasiūną, - teisme pasakojo Nerijus. - Jis paprašė manęs alaus ir iškart kažkodėl bandė smeigti peiliu šalia gulinčiai Eglei. Aš nuspyriau Vytautą ir pripuolęs atėmiau iš jo peilį. Bet bičiulis nenurimo - iš po pagalvės išsitraukė kitą peilį, todėl man teko gintis: pagriebiau nuo stalo peilį ir dūriau Vytautui kelis kartus į krūtinę, kol jis nutilo ir liko ramiai gulėti.
Pasišvaistęs peiliu Nerijus išėjo į lauką, o prie Vytauto likusi Eglė pradėjo garsiai spiegti. Į tai sureagavo lauke tebegirtavę 3 kompanijos dalyviai. Įsitikinus, kad Vytautas nebegyvas, sugėrovas Arūnas Lazdauskas esą pasiūlė lavoną paskandinti netoliese esančiame vandens telkinyje. Jiedu su Nerijum greitai taip ir padarė, įdėję negyvėlio kūną į krepšį.
Kitą dieną buvo nutarta lavoną ištraukti iš vandens ir užkasti netolimame miške, nes ir patiems benamiams, ir kitiems garažų savininkams jų buityje reikėjo naudotis minėto telkinio vandeniu. Prie šio "perlaidojimo" prisidėjo ir benamis Česlovas Kunigonis (49 m.) bei Batniavos kaimo (Kauno r.) gyventojas Valdemaras Obelienis (49 m.), vakarykščiai sugėrovai. Jie visi lavoną nugabeno į mišką, ten iškasė duobę ir nužudytąjį paslėpė po žemėmis. Apie tai, kad paslaptį būtina saugoti, anot Česlovo ir Valdemaro, niekas nekalbėjo.
Teisme Nerijus Ramoška kategoriškai laikėsi gynybos versijos, tačiau teismo tai neįtikino. Teisėjų kolegija stebėjosi, kad nuo girto, dėl sunkios ligos nusilpusio (anot liudininkų, pastaruoju metu mažai bevalgydavusio) ir akimirksniu be peilio likusio V. Gasiūno reikėję gintis peiliu badant į įvairias kūno vietas mažiausiai 11 kartų. Tiek dūrių aptiko teismo medicinos specialistai.
Žudiku pripažintam benamiui Nerijui Ramoškai, kuris anksčiau buvo 2 kartus teistas už vagystes, Kauno apygardos teismas paskyrė 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Vyras buvo suimtas dar tada, kai 2006-ųjų rugsėjo gale buvo atskleistas V. Gasiūno žiaurus nužudymas. Bausmės neišvengė ir "netradicinėse laidotuvėse" dalyvavę Česlovas Kunigonis bei Valdemaras Obelienis (abu irgi praeityje teisti už vagystes) - jiems už nusikaltimo slėpimą paskirta kalėti po 8 mėnesius, bausmės vykdymą atidedant 1 metams. Kadangi šie abu vyrai teismo dienos irgi laukė būdami suimti, paskelbus nuosprendį, jie buvo paleisti į laisvę, bet įpareigoti metus nepradingti iš savo gyvenamųjų vietų daugiau nė 7 paroms.
Teismo proceso dalyviai neslėpė, kad šią bylą nagrinėti buvo nelengva jau vien dėl to, jog benamius, tapusius žiauraus nusikaltimo liudininkais, reikėjo tiesiog gaudyti ir atvesdinti į teismo posėdžius - policininkams tekdavo jų ieškoti ir prie šiukšlių konteinerių įvairiose Kauno vietose, ir labdaros valgyklose. Nusikaltimo bendrininkas A. Lazdauskas iki šiol nesurastas, tad jo veikos - nusikaltimo slėpimo - tyrimas išskirtas į atskirą.
Teismo nuosprendžiu taip pat nutarta, kad nuteistas žudikas N. Ramoška skolingas nužudytojo motinai Aldonai Gasiūnienei apie 6500 litų. Tiek pinigų nukentėjusioji teigė išleidusi sūnaus laidotuvėms ir antkapiui prie tikrosios velionio kapavietės.
